Dabar manęs nėra, bet grįšiu!

Vėlyvą dienos popietę, truputį šaltoką, aš išėjau į miestą, į jo niekad nesustojančią plakti širdį - senamiestį, pasigrožėti žmonių gražumu, grakštumu ir nepaprastu trapumu, o iš tiesų - pabūti tik savimi, išgyventi savo vientisumą, pajusti būties pilnatvę. Klaidžiodama blausiai apšviestomis gatvelėmis, suvokiau, kaip galima "atsijunti" nuo įvairiausių trukdžių, atsiriboti nuo kitų žmonių, nuo triukšmo ir erzelio, net ir sėdėdama pilnoje žmonių, šurmuliuojančioje senamiesčio kavinukėje, užmiršti dienos rūpesčius, namų netvarką.

Pasaka...Truputėlį graudi...o gal tai ne pasaka, tai tikrovė...

Kartą gyveno moteris. Ji buvo vardu Margarita. Galimas daiktas, ji buvo princesė, nes pasakose visos moterys būna princesės, kaip kad gyvenime, visos yra žmonės. Ji buvo princesė, nes meilė ant moters galvos uždeda neregimą karūną. Auksinė karūna šalta ir sunki, o meilės karūna suteikia akims spindesio, o žingsniams - lengvumo.
Margarita gyveno name, kurio laiptinė buvo tokia pat pilka kaip jos plaukai. Namas stovėjo ant upės kranto, o aplink augo gėlės ir medžiai, stovėjo neišvaizdūs namai. Dieną gėlės priglunda prie žemės ir nusvyra, bet naktį gosliai gyvena, ir tas, kas įtraukdavo jų kvapo, jau nenorėjo būti vienišas. Tokia buvo Margarita. Diena nežinojo, kokia ji dar jauna, o naktis liūdėjo, kad neatsiranda tokio, kuris apglėbtų rankomis jos kūną.
Margarita turėjo gyventi visiškai viena savo name, nes ją užbūrusios piktos jėgos. Ji žinojo, kad kerai tol tęsis, kol ateis ir pasiliks tas, kurio jos širdis laukia šitiek metų, tačiau kurio jos lūpos nedrįsta pašaukti.
Margarita buvo turtinga, ji turėjo skrynią  - paslaptingąją skrynią - pilną turtų - galia mylėti žaižaravo raudonais rubinais, galia džiaugtis spindėjo smaragdais, o galia ištverti buvo panaši į brangakmenius su platinos apsodais. Prie Margaritos skrynios niekas nesiartino. Ateinančių buvo daug, bet pasiliekančio nė vieno. Nežinoma galybė ją buvo uždariusi tarp aukštų mūrų, ji nebeteko savo veido, nuvyto kaip gėlė vasaros kaitroje. Dieną ji dalino turimus turtus tiems kas jų neturėjo, o naktimis  - ji aimanavo nuo nuovargio, abejonių, o  taip pat nuo troškimo mylėti, tarnauti. Ji laukė savo draugo, tačiau užburtos lūpos nepajėgė jo pašaukti, be
to, jai atrodė, kad nė nereikia šaukti - juk draugas yra tas, kuris girdi bežodę kalbą. Kas eina tik šaukdamas ir kviečiamas, prašomas ir maldaudamas, tas niekada neįveiks burtų galios.
Vėlyvą vakaro valandą viena, ji įžiebia lange dvi dideles geltonas žvakes, kad draugas žinotų, jog ji dar tebebudi, o budėdavo ji visada. stovėdavo prie lango ir laukdavo, bet nors ir daug išmanydama, nežinojo, kad jos draugas yra aklas ir todėl negali matyti jos žiburio.
Margaritos sieloje degė ugnis - tarnauti tam, kuris jos sieloje pažadino dainą tokio gražumo, kad upė net sulaikė kvapą, senas medis - savo lapų kuždesį,  o debesys -  iš džiaugsmo nuraudo.  Ji panūdo išeiti iš savo namo ir rankomis išlyginti kelią, kad mylimas nesusižeistų kojų. Margaritai atrodė, jog ant laiptų jau dunksi žingsniai, bet tarpduryje stovėjo tik ruda naktis, o ją suklaidinęs triukšmas tebuvo jos sujudusio kraujo šniokštimas. Ji palinko prie žvakių, šios lietė jos palaidus plaukus ir drabužius. Liepsnojo Margarita, liepsnojo jos namas...
Margaritos dvasia nemari gyvena namo griūvėsiuos, liepsna dar neužgesusi. Margarita vis dar laukia savo mylimojo, vis dar nežinodama, kad jis aklas, vis dar nesuprasdama, kad galima neateiti, kai esi laukiamas..

Gabalėlis Tiesos

Velnias su savo draugais šnekėjosi pakelėje ir pastebėjo keliu einantį žmogų. Praėjęs pro juos šis pasilenkė ir kažką paėmė nuo žemės.

- Ką jis ten rado? – paklausė vienas velnio draugų.

- Gabalėlį Tiesos. – atsakė velnias.

Draugai ne juokais sunerimo. Juk net ir mažas gabalėlis Tiesos gali išgelbėti to žmogaus sielą – vienu bus mažiau Pragare! Bet velnias išliko visiškai ramus, žvelgdamas į nutolstantį žmogų kelyje.

- Kaip tu gali būti toks ramus? - garsiai nusistebėjo jo draugai. – Juk jis rado gabalėlį Tiesos!

- O ko man jaudintis? – šyptelėjo velnias. – Ar jūs žinot, ką jis padarys su tuo gabalėliu Tiesos? Kaip visada, sukurs naują religiją. Ir jam pavyks dar daugiau žmonių atitolinti nuo visos Tiesos.

Pagal Paulo Coelho

Iš tikrųjų gyvena tik dykuma....

Vakaras mielas ir malonus, it žmogus, bet kažkokios jis dulkinos smėlio spalvos. Ir vis tik, artėja pilnatis. Žmonės gyvena, žmonės miršta, bet tai nėra svarbu. Pasilieka tik dykuma. Iš tikrųjų gyvena tik dykuma. 

Tiesą pasakius, manau, kad privalau prisipažinti. Bet negaliu. dabar neturiu jėgų atskirti, kas teisinga, o kas ne. negaliu net deramai suvokti, kas atsitiko man pačiai.  Įdomu pasidarė. Vieną vakarą Skype pakalbinau mylėtą vyrą ir jausmas toks mane apnyko, kad nieko bendro neturiu ir neturėjau su žmogumi. Dviprasmiškas jausmas - lyg menu, lyg gerai menu jo kūną, jo šypseną, jo balsą ir staiga, nėra nieko, žmogus mano gyvenime, kurį aš mylėjau, tapo bespalvis. Aš buvau laiminga su juo. Maniau, kad jis mane myli, bet laikui bėgant susivoki, kad nebuvau jam pakankama moteris. Tai man, šiaip ir taip, aišku. Po teisybei, net nepykstu, kad mane paliko, ir keista, kad manęs tai dabar nesiutina. man yra tik skaudu. Išsivaizdavau, kad taip nutikus bus skaudu, bet yra skaudžiau, nei išsivaizdavau...

Štai jau kelintą vakarą aš bandau išrinkti gražiausias kelionės po Ispaniją nuotraukas. Prisiminimų sukūrys,  - po įvykusių skyrybų mūsų paskutinė kelionė . Vienas po kito prisiminiau viską, kas nutiko, ką teko išgirsti vieną dieną Ispanijoje, mėginau tame įžvelgti kokią nors prasmę. Stengiausi tame išskaityti kokį nors pranešimą. Prisiminiau skambią, vis dar skambančią frazę: „..kaip aš dabar bendrausiu su moterimis, kaip aš į jas žiūrėsiu“arba „aš tau negalėsiu padėti, tai turėki mano genetinę medžiagą, tu to norėjei, tai tavo planas“ arba „vietoj vieno žmogaus laimingo, bus trys nelaimingi“. Žodis po žodžio atkūriau, ką jis tuomet sakė. Klausydama jo tokių pareiškimų suvokiau, koks mano mylėtas žmogus yra egoistas, kaip būdriai jis saugo savąją reputaciją, kaip bijo sunkumų, o ypač neplanuoto moters nėštumo. Kad išsiskirti lengviausia buvo surasti pretekstą, kad mintis kaip tai padaryti perdaug neįskaudinus ir pasilikus draugais, - daugybę kartų buvo apgalvota.  Aš apie tai galvojau, galvojau ir galvojau. Stengiausi išrikiuoti prieš save visas užuominas. Bet tai atvedė tik prie nepasakytų žodžių, neištartos realybės. Kad ir kaip galvojau, tai nebuvo teisinga. Realiai  nieko negaliu padaryti. Lyjant lietui mane užplūsta iliuzija, kad aš turiu bilietus ir vėl galėsiu glaustis prie mylimojo, matyti jo kosminės galios turinčią šypseną. mano mintys neturi galios, jos kaip ant lango užtiškę lietaus lašai lėtai nuvarva nuo realybės paviršiaus. Lietingą vakarą visuomet suspaudžia širdį. Sutemos ir dargana  sudarko realybę ir deformuoja laiką. 

Aš vis dažniau sustoju prie lango ir ilgėliau įsižiūriu į vaizdus lauke. kartais apima jausmas, kad išoriškai aš tebegyvenu beveik taip pat, bet kartais  - esu likusi viena visame pasaulyje. Aš taip jaučiausi kelionės metu, kai jis buvo šalia. Pojūtis tarsi tai būtų laikina mano egzistencija ant šios žemės, jutimas panašus į galvos svaigimą.  Tiesa ta, kad mano būtį sprendė mano artimi - nauja gyvybė ant šios žemės ar aš šioje žemėje. jei aš būčiau keliavusi iš šio gyvenimo, nelaimingų žmonių būtų daug daugiau negu besidžiaugančių nauja gyvybe. Kažkas, kas buvo manyje, išnyko ir liovėsi: nebyliai ir negrįžtamai. Užtrenkiau atminties stalčių ir stengiausi pamiršti. Jutau, kap tai, meilė, kuria gyvenau, ėmė ir palengva pradingo, kažkas ypatingo, jau pranyko, emocijos jau dingo. Nesinori man vienok iš naujo ir iš naujo įsimylėti, svaičioti apie meilę ir meilės objektus. Užtenka suvokti, kad meilė tai dykuma, kur yra kopų ir šen bei ten auga kaktusai, viso joje esti, joje gyvena - mylėtas, ir amžinai mylimas žmogus, kuris nenori ir bijantis tapti vienišas, negalintis sau leisti tokios prabangos, suvokia jis - jei jis kartais taptų vienišas, jau geriau mirtų. Atsisveikindama aš linkėjau meilės it dykumos, kelionės ir vienišos būties. ...Linkėjau jam, palikėjau ir sau to paties. kada nors ir vėl susitiksim meilės dykumoj, tik būsim svetimi .......

Būvimas čia ir savimi

Pokyčiai įvyko maname gyvenime ir aš džiūgauju. Nauja veikla man nepaliko laiko galvoti apie nereikaligus dalykus, o kasrytinis pasivaikščiojimas davė jėgų susikaupti į įprastas problemas. Aš vengiu dykai leisti laiką. Kad ir ką daryčiau, stengiuosi į tai susikoncetruoti. Jei nebūčiau to dariusi, manau,  nebūčiau galėjusi gyventi.

"Om mani padme hum "

- vibracijos išvalančios kūną, protą ir net kalbą. Dainuojant, pagilėja kvėpavimas, geriau aprūpinama kraują, kiekvieną kūno ląstelę deguonimi, stimuliuojama smegenų darbą, paskatinama hormonų edorfinų gaminimą.

Moterys iš Rytų, vyrai iš Vakarų

Moterys – jautrios ir išmintingos, vienu metu gyvena laike į priekį ir atgal.

Vyrai – iš prigimties yra smalsūs, nepaprastai stiprūs ir ištvermingi. Jie turi puikią intuiciją ir nepavargdami rūpinasi savo vaikais, savo sutuoktiniais. Jie sugeba greit prisitaikyti prie nuolatos kintančių aplinkybių; yra neįtikėtinai ištikimi ir be galo narsūs. Bet lygiai taip pat jie gali būti savanaudžiais, nepasotinamais ir klastingais, pikti ir agresyvūs, ir apskritai – daug žemesni ir niekingesni.

2011 m. birželio 23 d. virtualioje erdvėje įvyko mano ir jo skyrybos.   Išsiskyrimo, kaip ir skyrybų, išgyvenimas panašus į netektį, nes išsiskirti reiškia nebeturėti. Šis praradimo jausmas sukelia mūsų sieloje tokią sumaištį, tokį jaudulį ir nerimą, kad imamės blaškytis, ieškoti ženklų ar liekanų, rodančių, kad dar nepraradome paskutinės savo galimybės. Pamiršti galime tik paleidę įvykį, o paleisti – tik atleidę tiek sau, tiek buvusiam partneriui. Palengvinti išgyvenamus jausmus gali žinojimas, kas iš tiesų vyksta, kodėl vienaip ar kitaip jaučiamės. Išsiskyrimas, kaip ir netektis, turi savus psichologinius etapus (šokas, neigimas, pyktis, kaltė, derybos, susitaikymas) ir svarbu leisti sau juos išgyventi, neskubinti įvykių ir neprievartauti savęs kuo greičiau pasijausti geriau, o visų pirma, svarbu suprasti, kuriame etape esame.  Dvasinių moters problemų neįmanoma išspręsti ar paaiškinti, pasitelkus kokį nors modelį ar apibėžimą. Sužinojau kas yra tikrasis gailestingumas ir kad mirštančiajam reikia leisti numirti, o kam privalu gyventi, išmokti pasitraukti kai to reikia, o kai reikia, sugebėti pasilikti.  Netekusi savo sielos, tarsi praradau klausą: nebegirdėjau savo sielos balso, nei savo kūno ritmų, didžiąją savo dienų dalį praleidau sustingusi iš nuobodulio arba tuščiai svaičiodama. Kabinausi už to, ką nedvejodama turėjau paleisti, aš griebiau per daug arba per mažai, arba likdavau be nieko. Aš tylėjau be žado, negalėdama nė žodžio pratarti, nors viduje tiesiog kunkuliavau. Nesugebėjau kontroliuoti ir toleruoti savo emocinio patyrimo. Jausmai, o ypač negatyvūs, atrodo tarsi stipresni už mane pačią. Kodėl gi mes nemokame reikšti jausmų? Todėl, kad nedaugelį iš mūsų vaikystėje to mokė. Juk pykti – labai negražu. Bijoti – gėdinga. Bet mes negalime iš savęs pašalinti nei pykčio, nei baimės, nei liūdesio ir net užaugę nežinome, ką su jais daryti, kur juos dėti. Neigiamos emocijos mus perskioja ir labai dažnai paprasčiausia tampa nuo jų  pabėgti.

Pabandysiu pažvelgti šiek tiek netradiciškai, nes mūsų visuomenėje tiesiog stereotipiškai įprasta vienas kitą kaltinti ir įvardinti vienas kito atžvilgiu, kaip blogį. Tai kas yra moralu, mes keikvienas daugiau ar mažiau suprantame skirtingai, nors bene visi sutiktų, kad šeima – šventas reikalas. Mano mylimas vyras pasirinko laisvę ir uždarė duris viskam, kas buvo, kas galėjo būti, kam galbūt visada jausiu begalinį ilgesį.  Ilgesys paaštrėja suvokus, kaip mažai laiko praleidau kurdama santykius ir svajodama, kokią nedidelę laiko dalį skyriau kūrybai, kaip nusigrežiau nuo savo pašaukimo ir atsidaviau tikrąjai, bet taip tuokart maniau , - tikrąjai meilei. Kaltinu save, nes persunku kaltinti tą, kurį myli. Lengviau viską nurašyti sau, vien dėl to kad apakinta meilės ir net aistros savo mylimąjam, nemačiau, nepajaučiau kad jam kažko trūksta, kad galbūt sąvoka „mes“ jau buvo tapusi „aš“ ir „jis“. Skendau iliuzijose ir saviapgaulėje, nes jaučiau, kad tarp mūsų nevyksta natūralus gavimo ir davimo procesas, tik vyko vartojimo ir naudojimo procesai - emocinė tuštuma.  Tos mintys nedavė ramybės dieną, o naktimis neleido miegoti.  Svarstau, kas daugiau skausmo suteikia žmogui – išdavystė ar skyrybos. 

Po skausmingų skyrybų svarbu suvokti, kad žmogus yra nuolat auganti, besivystanti asmenybė,  ir nenuostabu, jog po kurio laiko nebedžiugina buvę hobiai ar patikusios veiklos. Į tai žvelgiu, kaip į naujo savo gyvenimo etapo pradžią, kaip į naujosios savęs atradimą. Pagal įvykusius pasikeitimus atrasiu ir naująją save, trokšdama atsigriebti už visa kas prarasta: ryžtingai atsikratydama išsisėmusių santykių, išlaisvindama savo protą ir mąstymą, reikalaudama atvangos ir laužydama taisykles, ir tegul pasaulis liaunasi sukęsis -  esu moteris iš kūno ir kraujo, esu moteris iš Rytų.  Savo ruožtu įdiegtas žinojimas, kad po mirties visuomet randasi gyvybė. 

Le tour de Provance'2010

Palengva ir nuolankiai buvau pratinama prie minties – atostogausime, mažute, šiais metais Provanse, neįprastai šiek tiek, – minsim dviračio pedalus, reikalingas ne tik fizinis pasirengimas, bet ir psichologinis nusiteikimas, reikės saulei svylinant ar lietui lyjant per dieną įveikti daugiau nei šimtą kilometrų, nakvynei susirasti kempingą, ilsėtis tik ant kietos žemės, pamiršti patogų ir rūpesčių pilną gyvenimą, kuris išsunkia džiaugsmą iš kiekvienos ląstelės, nusimesti stereotipinę kaukę, turi tam visus kalendorinius metus pasiruošti.

  Kas tie tariami sunkumai, pamaniau sau,  įveiksiu, juk keliausim po šalį, kurioje norėčiau gyventi. Vien nuo tariamo žodžio Prancūzija užlieja geros emocijos, o jei dar prancūziško vyno paragauji, paskanauji prancūziško sūrio, o jei dar augini prancūzų buldogą, darosi saldu. Viliuosi, kad kiekvienos auštančios vasaros dienos  rytą nuvažiuota atkarpa Grigiškės – Vievis - Grigiškės garantuos mano fizinį pasirengimą. Mintis, kad jėgos kaupiamos palengva ir palengva eikvojamos, man atrodė įtikinama.  Svarbiausia keliauti,  – o juk keliaujant neturi nei ateities, nei praeities. Begalinis noras keliauti padeda nugalėti tai, ko kitur nepajėgtum: lengvai duoti, lengai imti, lengvai praeiti pro šalį.

Besibaigiančios vasaros šiek tiek rudeniškas ir gūsingas oras mane išlydi iš Lietuvos Vakarų Europos link, – dviratis, nepakeliamos rankinės nuo „ir to, ir ano gali prireikti“ daiktų. Kelionė mikroautobusu trunka daugiau nei parą, atostogų pradžios  taškas pasiektas – Kustendingen (Vokietija) įveikta pirmasis tūkstantis kilometrų. Adaptacija, instruktažas, susipažinimas su „Le tour de Provance“ maršrutu, dviračių techninė apžiūra, atsivežtų daiktų, visiems gyvenimo atvejams, peržiūrėjimas ir sumažinimas iki minimalaus jų kiekio, sutalpinamo į dvidešimties litrų neperšlapamą maišą. Du suaugę žmonės: Sergejus ir aš, bei devynerių metų berniukas – Patrikijus – grupė, pasiruošusi atrasti Provanso slėpiningą grožį.

 Iš Kustendingen automobiliu Citroen C3 slegiamu mantos ir trijų dviračių pajudame Šveicarijos link.  Kilometrai įveikti miego etape, juodoje naktyje neįžvelgtas Šveicarijos kalnų   ir Ženevos ežero grožis.  Ankstų rytą pro automobilio langą skrieja Aukštųjų Alpių vaizdai.

kasdienio pusryčių stalo, – bagette. Akys raibsta, seilės tysta nuo pyragėlių gausos, bet išsirenkama paragauti eklerų. Skonio receptoriai idealizuoti nelinkę eklero skonio ir bagette mielai suvalgoma.   

Ir vėl į kelią, nes toliai Provanso mus vilioja dar neišjaustais amžinais jausmais, kur net akmuo paverčiamas grožiu, tvyrančiu savitu, tik Provansui būdingu, kvapu – lavandų kvapsniu.

 Pasirodęs horizonte kalnų atšlaitėse nupjautas ir į rulonus susuktas šienas,  šiaudai,  turėjo kvapą visai kaip tėvynėje. Apie kalnus galima pasakoti tik tam, kas pats yra juose buvęs. Kalnų didybės nenusakyti žodžiais.  Negaliu suprasti ar kalnai priartėja prie automobilio langų ar automobilis prie kalnų, rodos tik tereikia ištiesti ranką ir pasieksi juos. Iš toli kalnai atrodo it neįveikiama Kinų siena, o iš arti kelia nerimą ir baugina.

La Salle–en-Beaumont - mažas miestelis, švelniai besiglaudžiantis aukštai kalnuose su merija ir katalikiška bažnyčia, bei žinoma, šalia esančiu kempingu. Siauros gatvelės, įvairūs pastatai, vieni tokie seni ir minitiūriniai su langinėmis, dažytomis mėlynai, gėlių darželiais ar augančiomis gėlėmis loveliuose, kiti modernūs, su daug stiklo, nesimetriški. Miestelis ištuštėjęs, baigėsi vasaros atostogų metas. Ką besutiktum, - vaikus ar suaugusiuosius - visi sveikinasi ir šypsosi, šitaip elgdamiesi rodo ne vien draugiškumą. Visad maniau, kad šypsena yra gero humoro požymis. Prancūzai pasižymi geru humoru? Esu tikra tuo. Gyvai girdima prancūzų kalba svaigino ir kartu vargino, nebeliko dienos sunkumo, atsimezgė minčių mazgai, nebėra gyvenimo, lieka tik gyvenimo vizija.

Kempingas, nedvelkia steriliu švarumu, pakenčiama tvarka, savo svečiams siūlo šaltoką baseiną, - vienintelė pramoga suaugusiems bendra su vaikais. Trijų žvaigždučių kempinge esame ne vieninteliai nakvojantys palapynėse, vakarui artėjant dar daugiau matyti besikuriančių atvykėlių. Mus supantys kaimynai – prancūzai, atostogauja susivežę vos ne visus namus – palapynė, tik namo dydžio, stalas ir kėdės, viryklė, puodai ir lėkštės. Baltas pavydas neaplenkė ir manęs į juos bežiūrint, galvojant kaip reikės naktį praleisti miegmaišyje ir trivietėje palapinėje, kaip kūno išlinkiai prisitaikys prie kietos žemės.  Atodūsis, juk atostogos, ko norėjau, tą ir turiu. Atslinkusi tamsa, nuslopina vyravusį vaikų šurmulį, įsivyrauja tyluma. Vietoj miego atskrenda atšarpios mintys. Bažnyčios laikrodis skambina kas ketvirtį valandos. Vos vienam baigus, pradeda kitas. Duslūs varpai nakties tyloje gaudžia – gyvenimas. Bet kas gi yra gyvenimas? 

Rytas. Turima manta dar kartą peržiūrima, nieko nereikalingo, tik būtiniausi daiktai ir maistas. Mašiną paliekame Dievo valiai prie merijos, nes artimiausia automobilių saugojimo aikštelė už dešimties kilometrų. Tvarkingai išsirikiavę  vienas paskui kitą, kelionės sumanytojas – Sergejus pirmas, nes jis dar prie dviračio pritvirtinęs tempia priekabą su manta, vaikas, ir gale - aš, su pritvirtintais ant bagažinės krepšiais. Pakartojamos taisyklės, primenamas mašrutas ir dienos tikslas – 100 kilometrų !!! Su Dievo palaima pajudam. Palengva įveikiama  pirmoji dešimtis kilometrų – GAP. 

Miestas nesudaro ir nepalieka jokio įspūdžio, išskyrus tai, kad jis tampa mūsų kelionės maršruto atskaitos tašku. Nežinomi kloniai ir toliai lekia pro šalį ne tokiu įspūdingu greičiu kaip važiuojant mašina. Miname dviračių pedalus keliu, pasidairydami į plytinčius vaismedžių sodus ir daržovių laukus. Saulė kaitri ir vienintelė ji dangaus platybėse, nė vieno debesėlio aplinkui ją. Dar keliasdešimt kilometrų su mažytėmis poilsio pertraukėlėmis įveikti, štai ir SISTERON. SISTERON – Provanso perlas, garsus savo vykstančiomis dviračių lenktynėmis „Le tour de France“, architektūra, istorija. Apsistojame jau keturių žvaigždučių kempinge.

Keturių žvaigždučių statusą kempingas pateisina tik tuo, kad yra daugiau privatumo, palapinės statymo vieta  atskirta tankia gyvatvore ir nebėra kaip jau  pasidairyti į kaimynus. Viskas tas pats, kaip ir prieš tai buvusiame kempinge – baseinas, vaikams žaidimų aikštelė, poilsio ir valgio gaminimo pastatas, - nieko išskirtino, tik įtartinai buvo tylu – tiek dieną, tiek naktį.  Vienos nakties kaina čia jau kainuoja 38 eurus.  

Kitą dieną tarsi pagauti nereikalingumo jausmo, suvokdami savo laisvę, išvykstame iš kempingo. Po keletos nuvažiuotų kilometrų, mus sustabdo policijos ekipažas. Atidžiai patikrina mūsų asmens dokumentus, peržiūri sąskaitą už kempingą ir maloniai šypsodamiesi palinki geros kelionės. Taip ir likome nesupratę dėl ko mus sustabdė. Toliau tęsiant kelionę, nesistengiam pažinti miesto ir drožiame  per jo senamiestį it bedvasiai ekskursantai. 

Iš pradžių senamiestis įtraukė į savo verpetą, padiktavo savo tempą ir parodė abejingumą.  Prireikė milžiniškų dvasios pastangų, kad neprapulti šiame sukūryje.

Kelelis tolimas, saulė kaitrioji danguje, karštis varantis iš proto. Jokio vėjelio dvelksmo. Mintys mainosi,  ne pačios skaidriausios atsiranda be logikos pagalbos, bandau vyti jas į šalį su logikos pagalba.  Suvokiu, kad  jaučiu tik tai, ką galiu jausti, matau tai, ką galiu matyti, patiriu tik tai, ką galiu patirti ir išgyvenu tik tai, ką galiu išgyventi. Sudėtingas ir skausmingas yra savityros procesas, skausmingesnis net už fizinį skausmą. Buvau apsimovusi dvejus dviratininko šortus, nepadėjo, nutylėsiu apie patirtas kančias. Štai ką reiškia nepatyrimas ir neįpratimas. Mano mylimieji jaučiasi esą savo stichijoje, nes jiems judėjimas yra ne procesas, o būsena, kuri truktų be galo, jei nebūtų kliūdoma.

Privažiuojam miestelį, papildome vandens atsargas, truputį užkandame, praeiviai nulydi žvilgsniais mūsų trijulę, šūkteli įkandin mūsų – courage - drąsos. Vaizdai keičia vienas kitą, uždarytos pakelės užeigos, plytintys vynuogynai. Tai vienur, tai kitur stabtelim paragauti vynuogių – vienos rūgčios, kitos vos įkandamos, dar kitos – saldžios ir su kauliukais, vienu žodžiu, dėl vynuogių skonio nesusiginčijam.  Vakaras atsklendžia palengva su lyg sumažėjusia saulės kaitra, ir vėl nakvynė kempinge. Šį syk statomės palapinę jau už 28 eurus trims asmenims, nes tai valstybinis kempingas. Triukšmingi kaimynai, prancūzai, neleidžia ilsėtis anksčiau nei norisi, tad ir mes prisimename lietuvių tautos pamėgtas užstalės dainas, tokias kaip „ant kalno mūrai, joja lietuviai“ arba visiems gerai žinonamą „šalia kelio karčiama, ten gyveno šinkorka“.

Pabudom, ir vėl ta pati  rytinė ruoša – pusryčiai, palapinės lankstymas, daiktų tvirtinimas ant dviračių bagažinių, vandens atsargų papildymas. Paliekame dar vieną nakvynės vietą be didelės nuostalgijos. Jau ketvirta kelionės diena, nėra intuziazmo, nebėra ir jėgų minti pedalus – nuvargino ta manotonija, į kalną mini kelis kilometrus vos ne amžinybę, o nusileidi nuo kalno per kelias minutes. Mane mylimi vyrai palieka už kelių kilometrų, vos įmatomi jų siluetai horizonte. Lai važiuoja, pamanau sau,  aš neskubėdama pasivysiu juos, bet prieš tai sustosiu pailsėti. Tolėliau nuo kelio, po medžio paunksme prisėdu. Užsisvajoju truputį, kaip gera būtų išsimaudyti jūroje, suvalgyti ledų, staiga mano svajones nutraukia mašinos stabdžių čeižus garsas. Šalikelėje sustojo baltos spalvos furgonas, link manęs skuba augalotas, juodburvas vyras, ganėtinai išvaizdus. Su manimi pasisveikinęs, pasiteirauja ar man viskas gerai,  teiraujasi iš kur aš atvykusi ir ką  veikiu šiose apylinkėse. Paaiškinu, kad atsilikau nuo savo grupės, ilsiuosi ir paprašau, gal jis bus toks malonus ir mane pavežės link jų.  Nedvejodamas net akimirkos jis atsakė pateikdamas nepadorų pasiūlymą – gal aš norinti pasimylėti su juo, ten už posūkio, esti jo namai. Akimirką suabejojau savo prancūzų kalbos žiniomis ir perklausiau, ką norėjo ponas tuo pasakyti. Prancūzas dar kartą pakartojo tą patį, - ar aš nenorinti su juo pasimylėti. Nors mažai kuo stebiuosi, tačiau nuo tokio, be užuolankų pateikto pasiūlymo,  praradau net kalbos dovaną. Atsisakiusi nuo pasiūlymo aš savyje radau jėgų pakilti, staiga manęs nebepikino, savijauta pagerėjo taip staiga ir netikėtai, saulė momentaliai atvėso. Manęs ieškoti atėjo bendražygiai. Papasakojau kokio pasiūlymo sulaukiau iš vietinio prancūzo – nei juoktis, nei verkti teliko. Gyvenimiška situacija, kuri patvirtina, kad  prancūzai yra visada pasiruošę mylėtis, atviri meilei arba turi puikų humoro jausmą.  Vakarėjant atvykstame į Les Bouches du Rhone, jaučiame nuovargį ir norą kuo greičiau susirasti nakvynės vietą. Atsivertus kelionės vadovą po Provansą neaptinkame jokios užuominos apie kempingą šiose vietovėse. Paklausus keletos vietinių, jųjų atsakymai mus nuvilia galutinai. Važiuojame link miesto centro, tikėdami, kad turizmo informacijos biure mus pradžiugins gera žinia. Deja  deja, mūsų didžiam nusivilimui informacijos biuras neperseniausiai užsidarė, dirbo tik iki 18 valandos. Sutikto gatvėje praeivio paklausėm, ir vėl neigiamas atsakymas, - nežino kur yra kempingas, ir apskritai, ar yra šiose vietovėse toksai. Kur ieškoti nakvynės? Kur saugiai priglausti savo kūną nakties poilsiui? Sunku buvo patikėti, kad reikės palapinę statytis miesto parke. Jei jau taip yra, nėra nė vieno vienintelio kempingo apylinkėse, nutarėme savo neviltį išsklaidyti, užsukę pasiteirauti į miesto policijos biurą.  Mūsų nuogastavimą patvirtino – nėra kempingo apylinkėse. Pasiūlymas apsistoti artimiausiame  viešbutyje NICE, esančiame miesto pakraštyje. 

 Mielas viešbutukas, savo išore panašus į mūsų sovietmečiu statytus plytinius gyvenamuosius namus. Kambarys nedidukas su didele plačia dvigulia lova ir lova vaikui. Įdomus sprendimas kambaryje – dušas, atitvertas maža sienele. Romantiška ir labai miela.  Viena vienintelė naktis patogioje lovoje po trijų naktų praleistų palapinėje, miegmaišyje, tysant ant kietos žemės. Padvelkė prabanga. Gyvenimo kasdienybės kontrastai padeda suvokti tikrasias vertybes. Naktis viešbutyje mums jau kainuoja po 40 eurų suaugusiajam ir 28 eurai vaikui. Vaizdas pro kambario langą nežavi, nes matoma tik šalia esančio namo siena. Priverčia nusišypsoti išrikiuoti laistytuvai. 

 Pusryčiai kainavo papildomai dar 5 eurus vienam asmeniui. Skurdoki kaip už 5 eurus buvo – kava, bagette, vos keli džemo indeliai, truputis sviesto. Kiek buvo valgio, tiek ir užteko. Susikrovę savo kuklią mantą ir atsisveikinę su viešbučio šeimininke patraukėme link Marselio. Važiuoti buvo kiek lengviau, nes danguje nebuvo kaitraus kamuolio – saulės, karštis atlėgęs, vos juntamas vėjelis. Atgaiva po keturių pragaro dienų.

Pasirinkę važiuoti vien tik vietinės reikšmės keliais atkakome iki Marselio.

Pasukome paliai jūros pakrantę. Vaizdai mūsų nežavėjo – pakelės nusėtos tuščių Panache butelių, gausu dūženų, apleistas pliažas. 

Nejauku. Sustojome, nes nežinojome kokia kryptim vykti. Sustabdėm mašiną. Išvaizdus, savo išvaizda panašėjantis į indėną, vyras, išsiėmęs žemėlapį mums padėjo susiorentuoti apylinkėse, - kelias nelengvas šešis kilomentrus reikės minti į kalną, o vėliau laikytis pakrantės. Pasidarė silpna, šeši kilometrai, tai ne tas pats kas šeši šimtai metrų. Kitaip ir būti negalėjo, ore pakibo daug vilties ir meilės savo gimtinei, kaip motyvuoti save šešių kilometrų kalno įveikimui? Vyrai numinė į priekį, mane palikdami kalno papėdėje. Kelias vingiuotas su staigiais posūkiais kilo pamažu į kalną. Aš nepajėgiau važiuoti dviračiu, teko eiti šalia jo, nėra jėgų pastangoms ir aktyvumui. Metras po metro, 5 kilometrų per valandą greičiu kopiu į kalną. Pamažu horizonte atsiveria nuostabus pakrantės vaizdas. 

Įspūdį papildo priešakyje netikėtai iš už posūkio išdygęs sudegusios mašinos liekanų „grožis“. 

Dar vienas posūkis įveiktas. Stabtelių, kad apžvelgčiau nuostabią miesto panoramą. Gėriuosi įspūdingu Marselio pakrantės vaizdu.  Taip ateina suvokimas, jog grožis pasaulyje duotas tam, kad juo džiaugtumės, o vargai – kad juos ištvertumėm. Už kiekvieną grožį tenka mokėti, kartais net visą gyvenimą. Taip būčiau stovėjusi valandų valandas ir žiūrėjusi į monotonišką pakrantės vaizdą, kuris neturėjo nei pradžios , nei pabaigos, nei išvis kokios nors apčiuopiamos prasmės, pakerėta neapsakomai būčiau, jei ne mano vyrų šūksniai,  - aklygatvis, toliau kelio nėra, mus apgavo. Mane apėmė pyktis, dvejonės ir baimė – emocijos, kurios maišėsi manyje. Nesunku buvo suprasti, kad mes atsidurėme keblioje asmeninių santykių padėtyje. Visko tenka mokytis, kartais net labai skausmingai. Be kritimų geru dviratininku netampama. Teisa ta, kad dabar visa tai atrodo linksmiau nei atrodė tada. Tylėdami savo nesekmę, nuovargį, skausmą nuplovėme Viduržiemio jūroje. Atgavome jėgas vėl kopti į kalną, siekti dienos tikslo. Stabteliu dar kartą ir suvokiu, kad antrą kartą to nepamatysiu, žinau, kad reikėtų džiaugtis, bet nesidžiaugiu, visa tai užgožia viena mintis, greičiau surasti kempingą. Mūsų maršrutas driekiasi paliai jūros pakrantę ir nakčiai apsistojame kempinge „Les Mas“. Kempingo slėpinigas grožis atsiskleidžia tik ankstų rytą, elegantiškos salelės su nameliais glūdi tarp medžių, atitvertos akmeninėmis sienomis, žydi ryškiais žiedais gėlės, sudarydamos girliandas, rodos, kad galima gyventi vien dvasia, be smulkmeniškos kasdienybės.

            Po dviejų naktų, ankstų rytą kilę, siekiame tikslo – Saint-Remy-de-Provance, miesto, kuriame saulė šviečia 300  dienų per metus. Kelyje mus lydi iš tolumos šniokščiantis vėjas, prancūzų taip vadinamas Mistral, siautėjantis visomis kryptimis tris dienas, tris naktis arba tris savaites. Mūsų dienos tikslas nuvažiuoti 100 kilometrų nupučiamas greičiau nei akimirksniu, minimas vietoje, vėjo gūsiai tokie, kad vaiką bloškia nuo kelio į šalykelią. Tą dieną nuvažiavom vos per keturiasdešimt kilometrų apsistojame artimiausiame kempinge. Vargais negalais Saint Remy pasiekiam tik kitos dienos vidurdienį, vėjas nesiliauja siautęs. Ir atsitinka tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo atsitikti, juk sakoma, kad sparčiausiai klostosi tik blogi dalykai – sulūžta mano vyro dviratis. Kelyje norinčių padėti mums negreitai atsiranda – po valandos mašinų stabdymo, pagalbos nebilaus šauksmo, stabteli vaikinas su furgonu, kuris už mokestį mus paveža iki pramoninio Orange miesto rajono pradžios. Iki miesto centro nei toli nei arti, tik 15 kilometrų. Šią kelio atkarpą įveikiame eidami šalia savo dviračių. Vakarui atslinkus, blaškomės ir sunkiai orentuojamės, kurioje pusėje nuo centro yra kempingas. Mes pasiteiraujame praeivio, kuris  siauromis akmenimis gristomis gatvelėmis nuveda prie vienintelio valstybei priklausančio kempingo.  Su mintimi kaip pasiekti mūsų kelionės pradžios tašką, nuo kurio skiria 600 kilometrų statomės palapinę. Sprendimą padiktuoja rytas, ne veltui sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą. Vos brėkštančios dienos rytą mylimą vyrą išlydžiu į nežinomybę – pasiekti kelionės pradžios taške paliktą mašiną. Pasilikę dviese su vaiku išsiruošiame pažinti miesto. Likau sužavėta miesto grožiu, išragautu pyragaičių,  nuo medžio raškomų figų skoniu. Patys prancūzai miestą vadina – princų miestu. Grožio daugiausia yra ten, kur nereikia mąstyti.

Vyrui sugrįžus, paliekame kempingą ir patogiai automobiliu vykstame namų link pro Nicą, Monaką. Žmonės, namai, sodai, laukai, miškai lekia pro šalį ar mes lekiame pro juos. Artima tapo tolima, o tolima – taip artima. Galingi ir amžini Dievo sukurti kalnai, regis, jei tik jie bent kiek sukrutėtų, iš namų ir miestelių neliktų nė žymės.Oras tarsi iš stiklo. Saulės spinduliai vis dar deginantys, o vėjas vos juntamas, bet šaltokas, nieko nuostabaus juk vasaros pabaiga. Baugu ir gražu, kai kelią iš abiejų šonų remia milžiniški kalnai. Išvažiuoti iš Provanso buvo sunku, bet manau, būtų lenga sugrįžti.

Negaliu  tiek daug aprašyt, ką šioje kelionėje aš įgijau. Man prireiks aibės metų viskam suvokti. Esu dėkinga mylimam vyrui už šią kelionę, už nepažįstamus jos kelius,  už kalnus, o ypač už Marselio 6 kilometrų įkalnę, kietą Provanso žemę ir vieną prabanga padvelkusią naktį Nice viešbutyje,  už vaizdus, kurių nėra išliaupsinęs Michelin kelionės vadovas.

 Iki šiol mane liūdina, kad nė vienas iš sutiktų ir mūsų pakalbintų žmonių ničnieko nežinojo apie Lietuvą, taip, nežinojo net apskritai tokią valstybę esant. Per visą mūsų kelionę buvome laikomi ir portugalais, ir rusais, ir švedais, ir suomiais, olandais bet ne lietuviais.

Svajonė, kuri virsta troškimu mirti, t. y. amžiams tapti sau pačiai nematoma bespalve praeive

Gerai, kad šios vasaros dienos yra vėsios, jaučiuosi gyva, kad ir toliau tokios būtų. Nesmerkite manęs už tokius džiūgavimus, nes iš tiesų, man patinka ruduo ir žiema, dargana ir sniegas, lietus. Šiomis dienomis, nuo sekmadienio vakaro, griausmingai trenkusi perkūnija pirmadienį, mane nubloškė į tą pačią gyvenimo kryžkelę, kai neturi žemėlapio, kai nežinai kur pasukti ir ką surasti, suvoki, kad prarandi brangiausią dalyką  - laiką. Apibrėžiant padrikas mintis išeitų apibūdinimas - mano gyvenime KARDINALIŲ POKYČIŲ METAS. Vadovavausi visad posakiu: „esu atvira naujovėms, bet ištikima savo vertybėm“. Tikėtina, kad aš prisišaukiau arba kaip yra sakoma, kad prisikalbėjau, naujoves.

Rausdamasi savo daiktuose, suradau rašytą laišką mylimąjam. Jis rašytas 2009 m. rugpjūčio 17 d.,  išaušusį rytą. Perskaičiusi jį, supratau, kad jis turi galiojimą iki šių dienų, praėjus vos dvejiems metams nuo parašymo. Nesu tikra, kad mano mylimas vyras yra gavęs šį laišką, tikėtina, kad tai yra tik juodraštis. Menu jog perrašiau laišką, bet mintis ta pati.

Gyvenimas it sukta duonelė su preskoninių žolelių ir alyvuogių įdaru

 Tešlai reikės:
250 g kukurūzų miltų,
500 g kvietinių miltų,
apie 300 ml šilto vandens,
apie 5 g sausų mielių,
15 ml alyvuogių aliejaus,
po truputį: druskos, cukraus.
Įdarui reikės:

Alyvuogių, džiovintų pomidorų marinuotų aliejuje,  kapotų žalumynų: petražolių, baziliko, krapų, česnako. Susmulkintus įdaro produktus užpilti keliais šaukštais aliejaus. Sumaišyti. Iš mielinės pakilusios tešlos, iškočiojus, ją supjaustome juostelėmis. Juosteles ištepame pasiruoštu įdaru ir susukame į kamuolį. Reikia pasistengti, kad įdaras būtį viduryje o ne kraštuose, nes kepant gali šiek tiek padegti. Susuktą apskritimą palikti pakitli apie pusvalandį ir kepti įkaitintoje orkaitėje iki 200 laipsnių orkaitėje apie 20-30 minučių.

Grilio sezono atidarymas

Meilė trims apelsinams, nevirtusi tobulu tortu, nes...

Šią antraštę pratęsiu dar: „..reikia tik pasistengti nuslėpti savo kvailas mintis“. Gegužės mėnuo prasidėjo ir baigiasi įvykiais:
- darbo paieškos neduoda trokštamo rezultato,  apibrėžiama fraze - buvau pakviesta į pokalbį, tačiau manęs nepasirinko;
- atsinaujino praktiškas Margaritos pageidavimas;
- tylus, be argumentų mano darbo vadovo kerštas;
- užtrenkti raktai bute;
- negaunamas atlyginimas jau antras mėnuo;
- mylimo vyro užuomina apie skyrybas;
- galiausiai mylimas vyras išjoja į medžioklę;
- nepavyksta tortas iš trijų apelsinų.
Šis mėnuo atseikėjo nepasisekimų, bet kaip niekad užderėjo norinčiųjų būti mano gyvenimo vadybininkais. Gyvenimo vadybininkų radosi bent keli, kurie negaili pamokymų kasdien. Kad jie žinotų, kad jie tik žinotų, jog aš jų negirdžiu, kad jie tik savo pamokymais man suteikia liūdesį, tokį liūdesį, kad apsikabinusi savo Martinį, stojusioje mėnulio pilnaty, noriu kaukti kartu su juo.  Pradedu tikėti tuo, kad tai kas buvo, lėmė tai, ką turiu šiandien, o tai kas bus, lems tai kas yra. Laimės endorfinų  nepavyksta pasigaminti iš trijų apelsinų. Nėra to blogo kas neišeitų į gerą, pvz. kolegos torto skonį įvertino - valgoma. Žinau, jei bandysiu endorfinų gamybą iš trijų apelsinų, tai tobulo rezultato pasieksiu, pridėjusiu daugiau želatinos. Kokia mana būtis, tokia ir mano meilė, nelemta jai virsti tobulu tortu iš trijų apelsinų ir net nelemta jos įamžinti (išsikrovė fotoaparato baterija).

Tortas su gietinėlės kremo įdaru / Tarte a la creme fraiche

Mano pirmasis tortas, kokio skonio ir kaip jo skonį įvertins kolegos, - nekantrauju išvysti jų mimikas, o ir pati paragauti, tik ryt. Kepiau biskvitą pati, man tai buvo pasiekimas, toks purus iškepė, gal todėl, kad kiekvienam biskvitiniam pagrindui maišiau tešlą iš naujo. Biskvitui reikia:
4 kiaušinių trynių,
4 kiaušinių baltymų
4 v. š. cukraus
4 v. š. miltų
Kepimo miltelių nenaudojau tik gerai išplaktus baltymus. Baltymus išplakti taip, kad jie neslystų indo sienele ar apvertus inda dugnu į viršų - baltymų masė neiškristų.Trynius su cukrumi išsukti iki baltumo, po to įmaišyti miltus, o vėliau atsargiai įmaišyti baltymus. Kepti pagrindą 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje iki 10 minučių.

Triufeliai / Les truffes au chocolat

Pilnatis. Stingdantis šaltis. Parlėkusi iš darbo ėmiau blaškytis po virtuvės spinteles, - revizija dėžučių. Vienų dėžučių turinys džiugino, kitų nuvylė - tuščia, o dar kitų, - jokių emocijų nesukėlė. Vienoje radau juodojo šokolado, dar prieš pusmetį parsivežto iš Vokietijos. Užsiliko nepaliestas todėl, kad aš juodojo šokolado nesu didelė garbintoja ir mėgėja. Kartą neršdama po internetinę skonių blogų enciklopediją radau triufelių receptą. Namų gamybos triufeliams reikės:

400 g juodojo šokolado ( kuriame kakavos daugiau nei 70 proc.)
200 ml grietinėlės
100 g sviesto
40 ml alkoholio
________________________________________________________________________________
1. Apie 300 g  šokolado susmulkiname ir kartu su sviestu suberiame į dubenėlį. Dubenėlį statome į puodą su verdančiu vandeniu (bain-marie) ir maišydami kartas nuo karto ištirpdiname.
2. Grietinėlę pakaitiname iki užvirimo ir supilame į šokolado dubenėlį. Išmaišome, kol bus vienalytė masė.
3. Supilame alkoholį, aš šį kartą šliukštelėjau likerio Vana Tallinn, išmaišome.
4. Šokolado dubenėlį išnešame į šaltį ir pamirštame kokiom keturiom valandom.
5. Iš sustingusios masės formuojame rankomis ar turimais virtuvės įrankiais norimos formos saldainius.
6. Saldainius dar kartą pamirštame ir išnešame į šaltį sustingti.
7. Likutį apie 100 g šokolado išsitirpdome. Smeigtukų pagalba nardiname saldainius ir dedame ant kepimo popieriumi išklotą lėkštę.
8. Galima apibarstyti saldainius smulkintais riešutais, biskvitinių sausainių trupiniais. Žodžiu, fantazijai ribų nėra.

Vasario 16 - osios silkės sluoksniuotis

Vasario 16 - oji, diena be darbo, - proga pabūti namuose ir kažką pasigaminti paprasto. Šiandien kaip niekad užsinorėjau silkės, stebino mane pačią toks noras. Tiesą pasakius nesu jau tokia garbintoja šio produkto ar ekspertė. Iš vaikystės menu, skardines dėžutes silkių, taip vadinamų tuo met "IVASI". Mama be galo mėgo, o tėtis silkes vadino - brūdu. Galiu pasakyti  nūdienoje jis esti teisus, kai yra žinoma kaip apdorojamos žuvies filė - mirkomos tirpale, kad nebūtų kaulų, ašakų ir bala žin kokie technologiniai procesai dar vykdomi. Nepatariu pirkti silkės filė. Šiandien aš nusipirkau silkę "su galvą ir viduriais", tokią tikrą, nesūrią, žodžiu, - teisingą. Sluoksniuočiui reikės virtų: bulvės, morkos, burokėlio. Taip pat prireiks: marinuoto agurkėlio, pora krabų lazdelių, majonezo ir kiaušinio. Daržoves sutarkuojame atskirai ir kiekvieną jų sumaišome su majonezu. Vienintelį marinuotą argurkėlį ir krabų lazdeles supjaustome šiaudeliais. Sloksniuojame turimoje formelėje: bulvės, morkos, burokėliai, agurkėlis, krabų lazdelės. Silkės filė padaliname ir susukame į skritinėlius, papuošiame kiaušinio puselėmis. Štai ir pagaminome silkės sluoksniuoti.

Sūrio tortas / gateau au fromage blanc

Pasidaviau ir aš tai Šv. Valentino psichozei, kai prekybos centruose su lyg skambučiu din dan, su artėjančia meilės diena sveikina ir dovanoja po rožę, per radijo stotis ir televiziją skelbia, kad raudonos spalvos chalatui 50 proc.  nuolaida, o dar ir ta pačia proga  - cukrus iš parduotuvių lentynų dingo, suteikiau kepamam sūrio tortui širdelės formą. Žodžiu, kovo mėnesio pradžioje  trimituos visas ministrų kabinetas su A. Kubiliumi priešaky:"..šalies BVP (bendras vidaus produktas) ir vėl viršijo lūkesčius.." Ką gi, pagyvensim pamatysim.... Kadangi rytdiena, t. y. vasario 14 d., pirmadienis, kolegos jau įprato ragauti kažką iš mano bandymų. Su mintimis apie meilę, kas per velnias ji tokia yra, gaminau sūrio pyragą. Koks skonis gavosi, patikėkit nežinau, tik ryt ragausiu, o taip norisi. Matyt ir greitai nusivilsiu skoniu, kaip visuomet - įdomus man pats gaminimo procesas ir valgančiųjų įvertinimas. Aš tyliai džiūgauju, bus kam suvalgyti:

SŪRIO SLUOKSNĮ                                        TORTO PAGRINDĄ

400 g riebaus maskarponės sūrio                        200 g trupintų avižinių sausainių ( bet kokios rūšies)

100 g cukraus                                                    100 g  tirpinto sviesto

2 kiaušinius                                                         2 v. š. cukraus "Demerara"

3-5 lašus vanilės esencijos

1 v. š. citrinų sulčių

______________________________________________________________________________

Sausainių trupinius sumaišyti su tirpintu sviestu ir cukrumi. Iškloti  torto formos šonus ir pagrindą.

Sūrį ištrinti su cukrumi ir plaktais kiaušiniais, esencija ir citrinos sultimis. Maišyti tol, kol masė taps grietinės tirštumo.

Sūrio masę supilti į paruoštą formą ir kepti 180 C įkaitintoje orkaitėje  20-30 minučių kol sūrio įdaras sutirštės ir truputį jo paviršius rustels. Išimti iš orkaitės ir leisti atvėsti. Atvėsusį kepinį galite pridengti maistine plėvele , įdėti į šaldytuvą ir pamiršti 4 - 5 valandom. Torto viršų galima papuošti papildomu konservuotų uogų ir žėlės sluoksniu.

2011 02 28 delfi.lt rašo: „...prekių apyvarta padidėjo, tačiau šiek tiek mažiau nei per praėjusius mėnesius. Apyvarta augo beveik visuose didžiuosiuose prekybos tinkluose ir daugiau nei trečdalyje (39 proc.) visų kitų prekybos įmonių".  Viena diena - vasario 14 d. padėjo apyvartą padidinti. Toliau laukiam komentarų apie apyvartų augimą kovo pabaigoje, kai bus švenčiama kovo 8 d.

Kai norisi švęsti

Prancūziškas svogūnų pyragas / Quich LOREN

Kartais būna dienų moters gyvenime, kai norisi verkti, bet nėra ašarų, - lengviau pravirkdyti kitą, nei pravirkti pačiai. Jei neturiu ašarų, reikia dirbtinių. Kodėl nesunaudojus turimų, tėvo ekologiškame ūkelyje išaugintų svogūnų? Interneto platybėse susiradau prancūziško svogūnų pyrago recepto variantų visą šimtą. Pasitelkusi savo  gerą atmintį,  menančią  ragauto prieš metus vienoje Tiubengeno kavinukėje svogūnų pyrago gabalėlio skonį, taip pat mylimojo tyliai dėliojamą šiam pyragui odę, bei pusbalsiu giedamą šlovinančią giesmę brangiajai Celine. Pagrindinis ingredientas  - apie kilogramą svogūnų yra, siela nesujaudinta, noras verkti dar išlikęs, tad imuosi pyrago gaminimo "malonumo".

ĮDARAS

1 kg svogūnų, 60 g sviesto, 200 g grietinėlės, 4 kiaušiniai, pipirų, druskos

TEŠLA

250 g kvietinių miltų, 125 g sviesto, 1 plaktas kiaušinis.

1 Iš tešlai skirtų ingridientų  užminkome pyrago pagrindą. Gautą lanksčią tešlą suvyniojame į maistinę plėvelę ir apie pusvalandį palaikome šaldytuve.

2 Nulūptus svogūnus supjaustome pusžiedžiais. Pakepiname svieste,  kol įgaus auksinį atspalvį.

3 Traukiame tešlą iš šaldytuvo ir iškočioję, išklojame turimą  kepimo formą. Kepame apie 10 min įkaitintoje iki 200 C orkaitėje kol tešlos kraštai ims rusti. Pažymėtina, kad  pyrago pagrindą reikia pridengti folija ir sluoksniu pupelių, norint kad būtų gražus ir lygus pyrago pagrindas.

4  Išėmę pyrago pagrindą iš orkaitės, sukrečiame pakepintus svogūnus ir apie 10 min vėl pašauname į orkaitę.

5 Iš grietinėlės ir kiaušinių, pipirų, drukos ir kt. prieskonių plakame mišinį. Juo užpilame kepinį ir vėl pašauname į orkaitę 15 minučių kol masė taps rusva ir sutirštės.

Pyragas skanus ir karštas, ir atvėsęs. Visai kaip ir ašarotos moterys - vieniems vyrams jos gražios, kitiems......

Morkų pyragas / gateau aux carottes

     Visą dieną jaučiausi esanti ne savimi, tarytum skęsčiau savo pačios jausmuose, sakoma: "jausmai yra gyvenimo šerdis". Pyktis, gėda, baimė, džiaugsmas ir meilė - nepaprastai stiprios dvasinės būsenos. Tie patirti jausmai mus veikia stipriai, nelygu tu būtum vyras ar moteris. Jų nepasirenkame, tiesiog patenkame į jų gniaužtus. Dėl stipriausių išgyvenimų nemiegame naktimis, mum paleidžia vidurius, pasaulį suvokiame be galo jautriai arba juodai, mes nuverčiame kalnus. Viltis ir nuostaba, nusivylimas ir apmaudas, nostalgija ir ilgesys, pavydas ir pagieža, išdidumas ir pasitenkinimas - kasdieniai mano gyvenimo atspalviai. Vis labiau pilkėjant daugiabučių langų stačiakampiams skubėjau namo. Liūdna, beprotiškai liūdna. Kad ir kokios drąsinančios mintys suktųsi galvoje, širdyje nyku, todėl ir vėl susiruošiau kepti pyragą - morkų pyragą.

Keksiukai / Muffins

Avižiniai sausainiai

Bananų duona / La pain de banana

Pavadinimas „Bananų duona“ skamba netradiciškai ir kelia įvairias asociacijas. Iš tiesų, mane irgi suintrigavo pavadinimas ir paruošimo trukmė bei negausus ingredientų sąrašas. Nors internete mirgėti mirga įvairių duonos receptų, nieko nuostabaus, kiek šeimininkių, tiek ir receptų. Receptą aš koregavau ir dariau pagal save, rezultatas po kone 1,5 valandos kepimo gavosi tenkinantis mano skonio receptorius. Atvėsinta duona yra drėgnoka, puri. Pagal išsakytus ir raštu pareikštus pageidavimus, teikiu bananų duonos receptą:
                             - apie 1 kg prinokusių bananų;
                             - 150 gr. sviesto 82 proc. riebumo;
                             - 150 gr. cukraus (nereikia dėti daugiau, nebent         tik  mėgstate labai saldžiai, kadangi bananai turi savo   saldumo)
                            - 3 kiaušiniai;
                            - 200 ml kefyro;
                            - 250 gr. miltų;
                            - 2 valgomi šaukštai grietinės 30 proc. riebumo;
                            - 1 arbatinis šaukštelis vanilinio cukraus;
                                                                                     - 1 nubrauktas arbatinis šaukštelis malto kardamono;
                                                                                     - 1 nubrauktas šaukštelis cinamono;
                                                                                     - 2 valgomi šaukštai romo;
                                                                                     - 2 arbatiniai šaukšteliai kepimo miltelių;

Kulinarinis polėkis

   Ankstų šeštadienio rytmetį, kai visi darbo žmonės vertėsi ant kito šono, saldžiai sučepsėdami lūpomis, kad dar gali pamiegoti ir nereikia ropštis iš lovos, paskubomis ruošti pusryčius šeimynai, slydžiais it stiklas šaligatviais skubėti į stotelę, mintyse rikiuoti darbo dienos planus, tuo tarpu aš, - anksti kėlusi, grįžau po pažastimi nešina savo buldogėliu į namus. Vėl į lovą nesinorėjo, skaityti parsinešto laikraščio irgi nebuvo noro. Užsiplykiusi ličių arbatos, žvelgiau pro langą ir mintyse ilgėjausi to ko šiuo metu neturiu, bet labai labai noriu,- terasos, mažo stalelio, dengto balta staltiese, neįmantrių pusryčių, o svarbiausia, mylimo vyro draugijos. Ach, kaip aš ilgėjausi mūsų pusryčių, užtrunkančių visas dvi ar net tris valandas, - metas be jokio streso, pasakytų mylimasis.
Jei ir būtų taip, ką pusryčiams pagaminčiau? Gal tiktų akytasis pyragas? Su mintimis apie mylimąjį ir meile jam, ėmiausi pyrago gamybos. Jį, beja,  nusižiūrėjusi esu  iš tinklapio www.forellesreceptai.lt.
Reikėjo tiek nedaug, - genialumas slypi paprastume.

200 gr. cukraus
200 ml. vandens
200 gr. kvietinių miltų
150 gr. kondensuoto (sutirštinto) pieno

100 gr. sviesto
5 kiaušiniai
2,5 arbat. šaukštelio kepimo miltelių

Svajonė apie pusryčius dviese