Dabar manęs nėra, bet grįšiu!

Vėlyvą dienos popietę, truputį šaltoką, aš išėjau į miestą, į jo niekad nesustojančią plakti širdį - senamiestį, pasigrožėti žmonių gražumu, grakštumu ir nepaprastu trapumu, o iš tiesų - pabūti tik savimi, išgyventi savo vientisumą, pajusti būties pilnatvę. Klaidžiodama blausiai apšviestomis gatvelėmis, suvokiau, kaip galima "atsijunti" nuo įvairiausių trukdžių, atsiriboti nuo kitų žmonių, nuo triukšmo ir erzelio, net ir sėdėdama pilnoje žmonių, šurmuliuojančioje senamiesčio kavinukėje, užmiršti dienos rūpesčius, namų netvarką.