Iš tikrųjų gyvena tik dykuma....

Vakaras mielas ir malonus, it žmogus, bet kažkokios jis dulkinos smėlio spalvos. Ir vis tik, artėja pilnatis. Žmonės gyvena, žmonės miršta, bet tai nėra svarbu. Pasilieka tik dykuma. Iš tikrųjų gyvena tik dykuma. 

Tiesą pasakius, manau, kad privalau prisipažinti. Bet negaliu. dabar neturiu jėgų atskirti, kas teisinga, o kas ne. negaliu net deramai suvokti, kas atsitiko man pačiai.  Įdomu pasidarė. Vieną vakarą Skype pakalbinau mylėtą vyrą ir jausmas toks mane apnyko, kad nieko bendro neturiu ir neturėjau su žmogumi. Dviprasmiškas jausmas - lyg menu, lyg gerai menu jo kūną, jo šypseną, jo balsą ir staiga, nėra nieko, žmogus mano gyvenime, kurį aš mylėjau, tapo bespalvis. Aš buvau laiminga su juo. Maniau, kad jis mane myli, bet laikui bėgant susivoki, kad nebuvau jam pakankama moteris. Tai man, šiaip ir taip, aišku. Po teisybei, net nepykstu, kad mane paliko, ir keista, kad manęs tai dabar nesiutina. man yra tik skaudu. Išsivaizdavau, kad taip nutikus bus skaudu, bet yra skaudžiau, nei išsivaizdavau...

Štai jau kelintą vakarą aš bandau išrinkti gražiausias kelionės po Ispaniją nuotraukas. Prisiminimų sukūrys,  - po įvykusių skyrybų mūsų paskutinė kelionė . Vienas po kito prisiminiau viską, kas nutiko, ką teko išgirsti vieną dieną Ispanijoje, mėginau tame įžvelgti kokią nors prasmę. Stengiausi tame išskaityti kokį nors pranešimą. Prisiminiau skambią, vis dar skambančią frazę: „..kaip aš dabar bendrausiu su moterimis, kaip aš į jas žiūrėsiu“arba „aš tau negalėsiu padėti, tai turėki mano genetinę medžiagą, tu to norėjei, tai tavo planas“ arba „vietoj vieno žmogaus laimingo, bus trys nelaimingi“. Žodis po žodžio atkūriau, ką jis tuomet sakė. Klausydama jo tokių pareiškimų suvokiau, koks mano mylėtas žmogus yra egoistas, kaip būdriai jis saugo savąją reputaciją, kaip bijo sunkumų, o ypač neplanuoto moters nėštumo. Kad išsiskirti lengviausia buvo surasti pretekstą, kad mintis kaip tai padaryti perdaug neįskaudinus ir pasilikus draugais, - daugybę kartų buvo apgalvota.  Aš apie tai galvojau, galvojau ir galvojau. Stengiausi išrikiuoti prieš save visas užuominas. Bet tai atvedė tik prie nepasakytų žodžių, neištartos realybės. Kad ir kaip galvojau, tai nebuvo teisinga. Realiai  nieko negaliu padaryti. Lyjant lietui mane užplūsta iliuzija, kad aš turiu bilietus ir vėl galėsiu glaustis prie mylimojo, matyti jo kosminės galios turinčią šypseną. mano mintys neturi galios, jos kaip ant lango užtiškę lietaus lašai lėtai nuvarva nuo realybės paviršiaus. Lietingą vakarą visuomet suspaudžia širdį. Sutemos ir dargana  sudarko realybę ir deformuoja laiką. 

Aš vis dažniau sustoju prie lango ir ilgėliau įsižiūriu į vaizdus lauke. kartais apima jausmas, kad išoriškai aš tebegyvenu beveik taip pat, bet kartais  - esu likusi viena visame pasaulyje. Aš taip jaučiausi kelionės metu, kai jis buvo šalia. Pojūtis tarsi tai būtų laikina mano egzistencija ant šios žemės, jutimas panašus į galvos svaigimą.  Tiesa ta, kad mano būtį sprendė mano artimi - nauja gyvybė ant šios žemės ar aš šioje žemėje. jei aš būčiau keliavusi iš šio gyvenimo, nelaimingų žmonių būtų daug daugiau negu besidžiaugančių nauja gyvybe. Kažkas, kas buvo manyje, išnyko ir liovėsi: nebyliai ir negrįžtamai. Užtrenkiau atminties stalčių ir stengiausi pamiršti. Jutau, kap tai, meilė, kuria gyvenau, ėmė ir palengva pradingo, kažkas ypatingo, jau pranyko, emocijos jau dingo. Nesinori man vienok iš naujo ir iš naujo įsimylėti, svaičioti apie meilę ir meilės objektus. Užtenka suvokti, kad meilė tai dykuma, kur yra kopų ir šen bei ten auga kaktusai, viso joje esti, joje gyvena - mylėtas, ir amžinai mylimas žmogus, kuris nenori ir bijantis tapti vienišas, negalintis sau leisti tokios prabangos, suvokia jis - jei jis kartais taptų vienišas, jau geriau mirtų. Atsisveikindama aš linkėjau meilės it dykumos, kelionės ir vienišos būties. ...Linkėjau jam, palikėjau ir sau to paties. kada nors ir vėl susitiksim meilės dykumoj, tik būsim svetimi .......