Pasaka...Truputėlį graudi...o gal tai ne pasaka, tai tikrovė...

Kartą gyveno moteris. Ji buvo vardu Margarita. Galimas daiktas, ji buvo princesė, nes pasakose visos moterys būna princesės, kaip kad gyvenime, visos yra žmonės. Ji buvo princesė, nes meilė ant moters galvos uždeda neregimą karūną. Auksinė karūna šalta ir sunki, o meilės karūna suteikia akims spindesio, o žingsniams - lengvumo.
Margarita gyveno name, kurio laiptinė buvo tokia pat pilka kaip jos plaukai. Namas stovėjo ant upės kranto, o aplink augo gėlės ir medžiai, stovėjo neišvaizdūs namai. Dieną gėlės priglunda prie žemės ir nusvyra, bet naktį gosliai gyvena, ir tas, kas įtraukdavo jų kvapo, jau nenorėjo būti vienišas. Tokia buvo Margarita. Diena nežinojo, kokia ji dar jauna, o naktis liūdėjo, kad neatsiranda tokio, kuris apglėbtų rankomis jos kūną.
Margarita turėjo gyventi visiškai viena savo name, nes ją užbūrusios piktos jėgos. Ji žinojo, kad kerai tol tęsis, kol ateis ir pasiliks tas, kurio jos širdis laukia šitiek metų, tačiau kurio jos lūpos nedrįsta pašaukti.
Margarita buvo turtinga, ji turėjo skrynią  - paslaptingąją skrynią - pilną turtų - galia mylėti žaižaravo raudonais rubinais, galia džiaugtis spindėjo smaragdais, o galia ištverti buvo panaši į brangakmenius su platinos apsodais. Prie Margaritos skrynios niekas nesiartino. Ateinančių buvo daug, bet pasiliekančio nė vieno. Nežinoma galybė ją buvo uždariusi tarp aukštų mūrų, ji nebeteko savo veido, nuvyto kaip gėlė vasaros kaitroje. Dieną ji dalino turimus turtus tiems kas jų neturėjo, o naktimis  - ji aimanavo nuo nuovargio, abejonių, o  taip pat nuo troškimo mylėti, tarnauti. Ji laukė savo draugo, tačiau užburtos lūpos nepajėgė jo pašaukti, be
to, jai atrodė, kad nė nereikia šaukti - juk draugas yra tas, kuris girdi bežodę kalbą. Kas eina tik šaukdamas ir kviečiamas, prašomas ir maldaudamas, tas niekada neįveiks burtų galios.
Vėlyvą vakaro valandą viena, ji įžiebia lange dvi dideles geltonas žvakes, kad draugas žinotų, jog ji dar tebebudi, o budėdavo ji visada. stovėdavo prie lango ir laukdavo, bet nors ir daug išmanydama, nežinojo, kad jos draugas yra aklas ir todėl negali matyti jos žiburio.
Margaritos sieloje degė ugnis - tarnauti tam, kuris jos sieloje pažadino dainą tokio gražumo, kad upė net sulaikė kvapą, senas medis - savo lapų kuždesį,  o debesys -  iš džiaugsmo nuraudo.  Ji panūdo išeiti iš savo namo ir rankomis išlyginti kelią, kad mylimas nesusižeistų kojų. Margaritai atrodė, jog ant laiptų jau dunksi žingsniai, bet tarpduryje stovėjo tik ruda naktis, o ją suklaidinęs triukšmas tebuvo jos sujudusio kraujo šniokštimas. Ji palinko prie žvakių, šios lietė jos palaidus plaukus ir drabužius. Liepsnojo Margarita, liepsnojo jos namas...
Margaritos dvasia nemari gyvena namo griūvėsiuos, liepsna dar neužgesusi. Margarita vis dar laukia savo mylimojo, vis dar nežinodama, kad jis aklas, vis dar nesuprasdama, kad galima neateiti, kai esi laukiamas..

Gabalėlis Tiesos

Velnias su savo draugais šnekėjosi pakelėje ir pastebėjo keliu einantį žmogų. Praėjęs pro juos šis pasilenkė ir kažką paėmė nuo žemės.

- Ką jis ten rado? – paklausė vienas velnio draugų.

- Gabalėlį Tiesos. – atsakė velnias.

Draugai ne juokais sunerimo. Juk net ir mažas gabalėlis Tiesos gali išgelbėti to žmogaus sielą – vienu bus mažiau Pragare! Bet velnias išliko visiškai ramus, žvelgdamas į nutolstantį žmogų kelyje.

- Kaip tu gali būti toks ramus? - garsiai nusistebėjo jo draugai. – Juk jis rado gabalėlį Tiesos!

- O ko man jaudintis? – šyptelėjo velnias. – Ar jūs žinot, ką jis padarys su tuo gabalėliu Tiesos? Kaip visada, sukurs naują religiją. Ir jam pavyks dar daugiau žmonių atitolinti nuo visos Tiesos.

Pagal Paulo Coelho

Iš tikrųjų gyvena tik dykuma....

Vakaras mielas ir malonus, it žmogus, bet kažkokios jis dulkinos smėlio spalvos. Ir vis tik, artėja pilnatis. Žmonės gyvena, žmonės miršta, bet tai nėra svarbu. Pasilieka tik dykuma. Iš tikrųjų gyvena tik dykuma. 

Tiesą pasakius, manau, kad privalau prisipažinti. Bet negaliu. dabar neturiu jėgų atskirti, kas teisinga, o kas ne. negaliu net deramai suvokti, kas atsitiko man pačiai.  Įdomu pasidarė. Vieną vakarą Skype pakalbinau mylėtą vyrą ir jausmas toks mane apnyko, kad nieko bendro neturiu ir neturėjau su žmogumi. Dviprasmiškas jausmas - lyg menu, lyg gerai menu jo kūną, jo šypseną, jo balsą ir staiga, nėra nieko, žmogus mano gyvenime, kurį aš mylėjau, tapo bespalvis. Aš buvau laiminga su juo. Maniau, kad jis mane myli, bet laikui bėgant susivoki, kad nebuvau jam pakankama moteris. Tai man, šiaip ir taip, aišku. Po teisybei, net nepykstu, kad mane paliko, ir keista, kad manęs tai dabar nesiutina. man yra tik skaudu. Išsivaizdavau, kad taip nutikus bus skaudu, bet yra skaudžiau, nei išsivaizdavau...

Štai jau kelintą vakarą aš bandau išrinkti gražiausias kelionės po Ispaniją nuotraukas. Prisiminimų sukūrys,  - po įvykusių skyrybų mūsų paskutinė kelionė . Vienas po kito prisiminiau viską, kas nutiko, ką teko išgirsti vieną dieną Ispanijoje, mėginau tame įžvelgti kokią nors prasmę. Stengiausi tame išskaityti kokį nors pranešimą. Prisiminiau skambią, vis dar skambančią frazę: „..kaip aš dabar bendrausiu su moterimis, kaip aš į jas žiūrėsiu“arba „aš tau negalėsiu padėti, tai turėki mano genetinę medžiagą, tu to norėjei, tai tavo planas“ arba „vietoj vieno žmogaus laimingo, bus trys nelaimingi“. Žodis po žodžio atkūriau, ką jis tuomet sakė. Klausydama jo tokių pareiškimų suvokiau, koks mano mylėtas žmogus yra egoistas, kaip būdriai jis saugo savąją reputaciją, kaip bijo sunkumų, o ypač neplanuoto moters nėštumo. Kad išsiskirti lengviausia buvo surasti pretekstą, kad mintis kaip tai padaryti perdaug neįskaudinus ir pasilikus draugais, - daugybę kartų buvo apgalvota.  Aš apie tai galvojau, galvojau ir galvojau. Stengiausi išrikiuoti prieš save visas užuominas. Bet tai atvedė tik prie nepasakytų žodžių, neištartos realybės. Kad ir kaip galvojau, tai nebuvo teisinga. Realiai  nieko negaliu padaryti. Lyjant lietui mane užplūsta iliuzija, kad aš turiu bilietus ir vėl galėsiu glaustis prie mylimojo, matyti jo kosminės galios turinčią šypseną. mano mintys neturi galios, jos kaip ant lango užtiškę lietaus lašai lėtai nuvarva nuo realybės paviršiaus. Lietingą vakarą visuomet suspaudžia širdį. Sutemos ir dargana  sudarko realybę ir deformuoja laiką. 

Aš vis dažniau sustoju prie lango ir ilgėliau įsižiūriu į vaizdus lauke. kartais apima jausmas, kad išoriškai aš tebegyvenu beveik taip pat, bet kartais  - esu likusi viena visame pasaulyje. Aš taip jaučiausi kelionės metu, kai jis buvo šalia. Pojūtis tarsi tai būtų laikina mano egzistencija ant šios žemės, jutimas panašus į galvos svaigimą.  Tiesa ta, kad mano būtį sprendė mano artimi - nauja gyvybė ant šios žemės ar aš šioje žemėje. jei aš būčiau keliavusi iš šio gyvenimo, nelaimingų žmonių būtų daug daugiau negu besidžiaugančių nauja gyvybe. Kažkas, kas buvo manyje, išnyko ir liovėsi: nebyliai ir negrįžtamai. Užtrenkiau atminties stalčių ir stengiausi pamiršti. Jutau, kap tai, meilė, kuria gyvenau, ėmė ir palengva pradingo, kažkas ypatingo, jau pranyko, emocijos jau dingo. Nesinori man vienok iš naujo ir iš naujo įsimylėti, svaičioti apie meilę ir meilės objektus. Užtenka suvokti, kad meilė tai dykuma, kur yra kopų ir šen bei ten auga kaktusai, viso joje esti, joje gyvena - mylėtas, ir amžinai mylimas žmogus, kuris nenori ir bijantis tapti vienišas, negalintis sau leisti tokios prabangos, suvokia jis - jei jis kartais taptų vienišas, jau geriau mirtų. Atsisveikindama aš linkėjau meilės it dykumos, kelionės ir vienišos būties. ...Linkėjau jam, palikėjau ir sau to paties. kada nors ir vėl susitiksim meilės dykumoj, tik būsim svetimi .......

Būvimas čia ir savimi

Pokyčiai įvyko maname gyvenime ir aš džiūgauju. Nauja veikla man nepaliko laiko galvoti apie nereikaligus dalykus, o kasrytinis pasivaikščiojimas davė jėgų susikaupti į įprastas problemas. Aš vengiu dykai leisti laiką. Kad ir ką daryčiau, stengiuosi į tai susikoncetruoti. Jei nebūčiau to dariusi, manau,  nebūčiau galėjusi gyventi.