2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

Tam tikrus dalykus sakome ne tam, kad būtume išgirsti, bet todėl, kad svarbu tai pasakyti.

Jau dveji metai po išsiskyrimo. kaip greitai, - jau dveji. Iš ties tai ne du mėnesiai, o metai. Sekmadienį  revizavau spintelių turinį: likučiai šokolado, riešutų, džiovintų vaisių ir medaus. Medaus, kurį taip rūpestingai turėjau perduoti mylimam žmogui nuo savo tėvo. Užsiliko jis pas mane, nes netilpo į lagaminą ir kartais juo smaguriavau šaltą žiemą, prieš šv. Kalėdas kepiau meduolius. Nematyti dugno, tik įpusėjau dviejų litrų stiklainį. Jis sužadino mano prisiminimus, - žvelgiau  į jį ir tuo pačiu atgal - laikina, bet didelę meilę. Dviprasmiški jausmai, - tarsi išsiskyrimo net nebuvo ir  mes drauge, taip norėjosi man išgirsti jo balsą tuo syk. Nepaisiau fakto, kad mano mylimasis turi artimą, gal mylimą moterį. Bet staiga, kažkas mane nubloškė į skaudžiausius išgyvenimus,  - mano mirtį, mūsų kūdikio mirtį.  Skaudu, tiesiog skaudu. Sunku užmiršti, nes daug kas pasilikę mudviejų išgyventų akimirkų  atmintyje, kuriose dar vis gyvena jis, mano mylėtas, mylimas žmogus. Ėmiau iš naujo vertinti jo charakterį, pabrėždama jo nemaloniausias puses, - tas išreikštas egoizmas, kosminė šypsena. Ahh!!! Kokia aš akla buvau (!!!) Taigi, indas su medumi, neleido man užsimiršti su visam. Pastebėtina ir tai, kad mylėtas ir mylimas žmogus jau metai, jokio susidomėjimo manimi ženklo nerodo,  jokio ženklo, neišvengiamai pasmerkta abejingumui. Susimasčiau, juk jo namuose liko tiek daiktų, kuriuos palikau, kuriuos dovanojau ir savotiškai smalsu, ar gi jie kas kart neprimena apie mane, o gal jų net nėra, kažkam paaukojo, išmetė ar tiesiog kelių sankryžoje numetė, to nesužinoti.
Paskutiniu metu suaktyvėjo mano paslaptingos vidinės jėgos, mane aplankė sapnai, kurie pradedu įsitikinti, darosi reikšmingi man ir mane supančiai aplinkai. Sapnuose mačiau mylėtą vyrą, tokį rimtą, visą tokiame rūpestyje ir taip aiškiai aš atsiminiau reginius sapnuos. Pabūdusi ryte pagalvojau, kad artėja metas, tas rudenėjantis metas, kuomet kažkas su juo atsitinka, atsitinka tai, kas reikalauja materialinių ir moralinių išteklių. Duok  Diev, kad šie metai būtų kitokie. Juk prisiminimai tokie neutralūs ir tapę nelaimingos istorijos dalimi. Kas dieną vis tolsta veidas mylėto žmogaus, užmarštis iš tiesų ramina, skausmas mąžta,o medaus su kriaušėmis keksas skleidžia kvapą, kalėdinį, cukrutą. Rezultatas vertas gomurio ir medaus sumažinimo dar ne vieną kart iki man išvykstant. Vargiai tikiu pati, ką parašiau, bet vienas žmogus, o tiksliau du, jau primena, kad turiu ruoštis į kelionę,  - su atvira širdim  duoti ir priimti.


2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Tai akivaizdu, bet nėra taip netikėta

Šiandien į elektroninio pašto dėžutę atskriejo laiškas, prerskaičiusi jį, išpažinau tiesą, tiesą apie save, cituoju: ...esi išdidi, su išdidumu šaipaisi iš romantikos ir sentimentų, dediesi dalykiška, labai dažnai, o gal net visuomet, esi stoikiška. Pripažinki, širdyje esi tu visai kitokia, visiškai kitokia: romantikė ir svajoklė, dosni ir linkusi stipriai prisirišti prie visko.


2013 m. liepos 24 d., trečiadienis

Kodėl žinojimas neapsaugo manęs nuo meilės? Juntu savyje tuštumą, kurią gali užpildyti romantinis svaigulys. juntu jaudulį, kuris kyla kuo nors susižavėjus. Prieš susižavint kuo nors, turiu poreikį kieno nors veide įžvelgti vientisumą, kurio niekada nepastebėjau savyje.