Kartą gyveno moteris. Ji buvo vardu Margarita. Galimas daiktas, ji buvo princesė, nes pasakose visos moterys būna princesės, kaip kad gyvenime, visos yra žmonės. Ji buvo princesė, nes meilė ant moters galvos uždeda neregimą karūną. Auksinė karūna šalta ir sunki, o meilės karūna suteikia akims spindesio, o žingsniams - lengvumo.
Margarita gyveno name, kurio laiptinė buvo tokia pat pilka kaip jos plaukai. Namas stovėjo ant upės kranto, o aplink augo gėlės ir medžiai, stovėjo neišvaizdūs namai. Dieną gėlės priglunda prie žemės ir nusvyra, bet naktį gosliai gyvena, ir tas, kas įtraukdavo jų kvapo, jau nenorėjo būti vienišas. Tokia buvo Margarita. Diena nežinojo, kokia ji dar jauna, o naktis liūdėjo, kad neatsiranda tokio, kuris apglėbtų rankomis jos kūną.
Margarita turėjo gyventi visiškai viena savo name, nes ją užbūrusios piktos jėgos. Ji žinojo, kad kerai tol tęsis, kol ateis ir pasiliks tas, kurio jos širdis laukia šitiek metų, tačiau kurio jos lūpos nedrįsta pašaukti.
Margarita buvo turtinga, ji turėjo skrynią - paslaptingąją skrynią - pilną turtų - galia mylėti žaižaravo raudonais rubinais, galia džiaugtis spindėjo smaragdais, o galia ištverti buvo panaši į brangakmenius su platinos apsodais. Prie Margaritos skrynios niekas nesiartino. Ateinančių buvo daug, bet pasiliekančio nė vieno. Nežinoma galybė ją buvo uždariusi tarp aukštų mūrų, ji nebeteko savo veido, nuvyto kaip gėlė vasaros kaitroje. Dieną ji dalino turimus turtus tiems kas jų neturėjo, o naktimis - ji aimanavo nuo nuovargio, abejonių, o taip pat nuo troškimo mylėti, tarnauti. Ji laukė savo draugo, tačiau užburtos lūpos nepajėgė jo pašaukti, be
to, jai atrodė, kad nė nereikia šaukti - juk draugas yra tas, kuris girdi bežodę kalbą. Kas eina tik šaukdamas ir kviečiamas, prašomas ir maldaudamas, tas niekada neįveiks burtų galios.
Vėlyvą vakaro valandą viena, ji įžiebia lange dvi dideles geltonas žvakes, kad draugas žinotų, jog ji dar tebebudi, o budėdavo ji visada. stovėdavo prie lango ir laukdavo, bet nors ir daug išmanydama, nežinojo, kad jos draugas yra aklas ir todėl negali matyti jos žiburio.
Margaritos sieloje degė ugnis - tarnauti tam, kuris jos sieloje pažadino dainą tokio gražumo, kad upė net sulaikė kvapą, senas medis - savo lapų kuždesį, o debesys - iš džiaugsmo nuraudo. Ji panūdo išeiti iš savo namo ir rankomis išlyginti kelią, kad mylimas nesusižeistų kojų. Margaritai atrodė, jog ant laiptų jau dunksi žingsniai, bet tarpduryje stovėjo tik ruda naktis, o ją suklaidinęs triukšmas tebuvo jos sujudusio kraujo šniokštimas. Ji palinko prie žvakių, šios lietė jos palaidus plaukus ir drabužius. Liepsnojo Margarita, liepsnojo jos namas...
Margaritos dvasia nemari gyvena namo griūvėsiuos, liepsna dar neužgesusi. Margarita vis dar laukia savo mylimojo, vis dar nežinodama, kad jis aklas, vis dar nesuprasdama, kad galima neateiti, kai esi laukiamas..
Margarita gyveno name, kurio laiptinė buvo tokia pat pilka kaip jos plaukai. Namas stovėjo ant upės kranto, o aplink augo gėlės ir medžiai, stovėjo neišvaizdūs namai. Dieną gėlės priglunda prie žemės ir nusvyra, bet naktį gosliai gyvena, ir tas, kas įtraukdavo jų kvapo, jau nenorėjo būti vienišas. Tokia buvo Margarita. Diena nežinojo, kokia ji dar jauna, o naktis liūdėjo, kad neatsiranda tokio, kuris apglėbtų rankomis jos kūną.
Margarita turėjo gyventi visiškai viena savo name, nes ją užbūrusios piktos jėgos. Ji žinojo, kad kerai tol tęsis, kol ateis ir pasiliks tas, kurio jos širdis laukia šitiek metų, tačiau kurio jos lūpos nedrįsta pašaukti.
Margarita buvo turtinga, ji turėjo skrynią - paslaptingąją skrynią - pilną turtų - galia mylėti žaižaravo raudonais rubinais, galia džiaugtis spindėjo smaragdais, o galia ištverti buvo panaši į brangakmenius su platinos apsodais. Prie Margaritos skrynios niekas nesiartino. Ateinančių buvo daug, bet pasiliekančio nė vieno. Nežinoma galybė ją buvo uždariusi tarp aukštų mūrų, ji nebeteko savo veido, nuvyto kaip gėlė vasaros kaitroje. Dieną ji dalino turimus turtus tiems kas jų neturėjo, o naktimis - ji aimanavo nuo nuovargio, abejonių, o taip pat nuo troškimo mylėti, tarnauti. Ji laukė savo draugo, tačiau užburtos lūpos nepajėgė jo pašaukti, be
to, jai atrodė, kad nė nereikia šaukti - juk draugas yra tas, kuris girdi bežodę kalbą. Kas eina tik šaukdamas ir kviečiamas, prašomas ir maldaudamas, tas niekada neįveiks burtų galios.
Vėlyvą vakaro valandą viena, ji įžiebia lange dvi dideles geltonas žvakes, kad draugas žinotų, jog ji dar tebebudi, o budėdavo ji visada. stovėdavo prie lango ir laukdavo, bet nors ir daug išmanydama, nežinojo, kad jos draugas yra aklas ir todėl negali matyti jos žiburio.
Margaritos sieloje degė ugnis - tarnauti tam, kuris jos sieloje pažadino dainą tokio gražumo, kad upė net sulaikė kvapą, senas medis - savo lapų kuždesį, o debesys - iš džiaugsmo nuraudo. Ji panūdo išeiti iš savo namo ir rankomis išlyginti kelią, kad mylimas nesusižeistų kojų. Margaritai atrodė, jog ant laiptų jau dunksi žingsniai, bet tarpduryje stovėjo tik ruda naktis, o ją suklaidinęs triukšmas tebuvo jos sujudusio kraujo šniokštimas. Ji palinko prie žvakių, šios lietė jos palaidus plaukus ir drabužius. Liepsnojo Margarita, liepsnojo jos namas...
Margaritos dvasia nemari gyvena namo griūvėsiuos, liepsna dar neužgesusi. Margarita vis dar laukia savo mylimojo, vis dar nežinodama, kad jis aklas, vis dar nesuprasdama, kad galima neateiti, kai esi laukiamas..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą