Po daugybės trumpųjų žinučių, telefoninių pokalbių valandų, po kūrybiškų mano išsisukinėjimų, pakviečiau įkyruolį (-ę) pas save į svečius. Kaip ir prieš tai rašiau, save motyvavau - nepabėk, bet susitik vieną kartą. Belaukiant jo (jos) užplūdo liūdesys,
stebėtinai greitai protas užsikabino už liūdnų minčių ir prisiminimų iš praeities,
- mylėto, dar vis mylimo vyro (įkyruolis (-ė) yra bendras (-a) pažįstamas (-a)). Negalėjau, o ir dabar negaliu, mylėti tik priiminimus apie jį, nes jis mane pamiršo.
Mano prisiminimus iš praeities pakeitė rūpestis, kuo galėčiau pavaišinti įkyruolį (-ę). Vaisinėje pupsojo apelsinai, o interneto platybėje radau begalę apelsininio kekso receptų . Gera džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar, - oru, sniegu, valgio ir apelsinų skoniu, kvapu. Kai esi laimingas, tau karališkai
nusispjaut į tai, ką valgai, kaip pavyzdžiui silkę su šokoladu. Dalykai
gyvenime gali būti paprasti, tada labai kvaila jų neišgyventi.
Rezultatas: nuostabaus skonio keksas, kvepintis, purus, tiesiog tirpstantis burnoje, žodžiu, tobulas kepinys su truputi rafinuotu saldžiarūgsčiu apelsininiu paskoniu; įkyruolis (-ė) neatvyko.
Įkyruolio žodžiai apie neatvykimą į svečius aptaškė mane
netikro lengvumo purslais ir vėl teks laukti, bet neilgai...
