Moterys – jautrios ir išmintingos, vienu metu gyvena laike į priekį ir atgal.
Vyrai – iš prigimties yra smalsūs, nepaprastai stiprūs ir ištvermingi. Jie turi puikią intuiciją ir nepavargdami rūpinasi savo vaikais, savo sutuoktiniais. Jie sugeba greit prisitaikyti prie nuolatos kintančių aplinkybių; yra neįtikėtinai ištikimi ir be galo narsūs. Bet lygiai taip pat jie gali būti savanaudžiais, nepasotinamais ir klastingais, pikti ir agresyvūs, ir apskritai – daug žemesni ir niekingesni.
2011 m. birželio 23 d. virtualioje erdvėje įvyko mano ir jo skyrybos. Išsiskyrimo, kaip ir skyrybų, išgyvenimas panašus į netektį, nes išsiskirti reiškia nebeturėti. Šis praradimo jausmas sukelia mūsų sieloje tokią sumaištį, tokį jaudulį ir nerimą, kad imamės blaškytis, ieškoti ženklų ar liekanų, rodančių, kad dar nepraradome paskutinės savo galimybės. Pamiršti galime tik paleidę įvykį, o paleisti – tik atleidę tiek sau, tiek buvusiam partneriui. Palengvinti išgyvenamus jausmus gali žinojimas, kas iš tiesų vyksta, kodėl vienaip ar kitaip jaučiamės. Išsiskyrimas, kaip ir netektis, turi savus psichologinius etapus (šokas, neigimas, pyktis, kaltė, derybos, susitaikymas) ir svarbu leisti sau juos išgyventi, neskubinti įvykių ir neprievartauti savęs kuo greičiau pasijausti geriau, o visų pirma, svarbu suprasti, kuriame etape esame. Dvasinių moters problemų neįmanoma išspręsti ar paaiškinti, pasitelkus kokį nors modelį ar apibėžimą. Sužinojau kas yra tikrasis gailestingumas ir kad mirštančiajam reikia leisti numirti, o kam privalu gyventi, išmokti pasitraukti kai to reikia, o kai reikia, sugebėti pasilikti. Netekusi savo sielos, tarsi praradau klausą: nebegirdėjau savo sielos balso, nei savo kūno ritmų, didžiąją savo dienų dalį praleidau sustingusi iš nuobodulio arba tuščiai svaičiodama. Kabinausi už to, ką nedvejodama turėjau paleisti, aš griebiau per daug arba per mažai, arba likdavau be nieko. Aš tylėjau be žado, negalėdama nė žodžio pratarti, nors viduje tiesiog kunkuliavau. Nesugebėjau kontroliuoti ir toleruoti savo emocinio patyrimo. Jausmai, o ypač negatyvūs, atrodo tarsi stipresni už mane pačią. Kodėl gi mes nemokame reikšti jausmų? Todėl, kad nedaugelį iš mūsų vaikystėje to mokė. Juk pykti – labai negražu. Bijoti – gėdinga. Bet mes negalime iš savęs pašalinti nei pykčio, nei baimės, nei liūdesio ir net užaugę nežinome, ką su jais daryti, kur juos dėti. Neigiamos emocijos mus perskioja ir labai dažnai paprasčiausia tampa nuo jų pabėgti.
Pabandysiu pažvelgti šiek tiek netradiciškai, nes mūsų visuomenėje tiesiog stereotipiškai įprasta vienas kitą kaltinti ir įvardinti vienas kito atžvilgiu, kaip blogį. Tai kas yra moralu, mes keikvienas daugiau ar mažiau suprantame skirtingai, nors bene visi sutiktų, kad šeima – šventas reikalas. Mano mylimas vyras pasirinko laisvę ir uždarė duris viskam, kas buvo, kas galėjo būti, kam galbūt visada jausiu begalinį ilgesį. Ilgesys paaštrėja suvokus, kaip mažai laiko praleidau kurdama santykius ir svajodama, kokią nedidelę laiko dalį skyriau kūrybai, kaip nusigrežiau nuo savo pašaukimo ir atsidaviau tikrąjai, bet taip tuokart maniau , - tikrąjai meilei. Kaltinu save, nes persunku kaltinti tą, kurį myli. Lengviau viską nurašyti sau, vien dėl to kad apakinta meilės ir net aistros savo mylimąjam, nemačiau, nepajaučiau kad jam kažko trūksta, kad galbūt sąvoka „mes“ jau buvo tapusi „aš“ ir „jis“. Skendau iliuzijose ir saviapgaulėje, nes jaučiau, kad tarp mūsų nevyksta natūralus gavimo ir davimo procesas, tik vyko vartojimo ir naudojimo procesai - emocinė tuštuma. Tos mintys nedavė ramybės dieną, o naktimis neleido miegoti. Svarstau, kas daugiau skausmo suteikia žmogui – išdavystė ar skyrybos.
Po skausmingų skyrybų svarbu suvokti, kad žmogus yra nuolat auganti, besivystanti asmenybė, ir nenuostabu, jog po kurio laiko nebedžiugina buvę hobiai ar patikusios veiklos. Į tai žvelgiu, kaip į naujo savo gyvenimo etapo pradžią, kaip į naujosios savęs atradimą. Pagal įvykusius pasikeitimus atrasiu ir naująją save, trokšdama atsigriebti už visa kas prarasta: ryžtingai atsikratydama išsisėmusių santykių, išlaisvindama savo protą ir mąstymą, reikalaudama atvangos ir laužydama taisykles, ir tegul pasaulis liaunasi sukęsis - esu moteris iš kūno ir kraujo, esu moteris iš Rytų. Savo ruožtu įdiegtas žinojimas, kad po mirties visuomet randasi gyvybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą