Palengva ir nuolankiai buvau pratinama prie minties – atostogausime, mažute, šiais metais Provanse, neįprastai šiek tiek, – minsim dviračio pedalus, reikalingas ne tik fizinis pasirengimas, bet ir psichologinis nusiteikimas, reikės saulei svylinant ar lietui lyjant per dieną įveikti daugiau nei šimtą kilometrų, nakvynei susirasti kempingą, ilsėtis tik ant kietos žemės, pamiršti patogų ir rūpesčių pilną gyvenimą, kuris išsunkia džiaugsmą iš kiekvienos ląstelės, nusimesti stereotipinę kaukę, turi tam visus kalendorinius metus pasiruošti.
Kas tie tariami sunkumai, pamaniau sau, įveiksiu, juk keliausim po šalį, kurioje norėčiau gyventi. Vien nuo tariamo žodžio Prancūzija užlieja geros emocijos, o jei dar prancūziško vyno paragauji, paskanauji prancūziško sūrio, o jei dar augini prancūzų buldogą, darosi saldu. Viliuosi, kad kiekvienos auštančios vasaros dienos rytą nuvažiuota atkarpa Grigiškės – Vievis - Grigiškės garantuos mano fizinį pasirengimą. Mintis, kad jėgos kaupiamos palengva ir palengva eikvojamos, man atrodė įtikinama. Svarbiausia keliauti, – o juk keliaujant neturi nei ateities, nei praeities. Begalinis noras keliauti padeda nugalėti tai, ko kitur nepajėgtum: lengvai duoti, lengai imti, lengvai praeiti pro šalį.
Besibaigiančios vasaros šiek tiek rudeniškas ir gūsingas oras mane išlydi iš Lietuvos Vakarų Europos link, – dviratis, nepakeliamos rankinės nuo „ir to, ir ano gali prireikti“ daiktų. Kelionė mikroautobusu trunka daugiau nei parą, atostogų pradžios taškas pasiektas – Kustendingen (Vokietija) įveikta pirmasis tūkstantis kilometrų. Adaptacija, instruktažas, susipažinimas su „Le tour de Provance“ maršrutu, dviračių techninė apžiūra, atsivežtų daiktų, visiems gyvenimo atvejams, peržiūrėjimas ir sumažinimas iki minimalaus jų kiekio, sutalpinamo į dvidešimties litrų neperšlapamą maišą. Du suaugę žmonės: Sergejus ir aš, bei devynerių metų berniukas – Patrikijus – grupė, pasiruošusi atrasti Provanso slėpiningą grožį.
Iš Kustendingen automobiliu Citroen C3 slegiamu mantos ir trijų dviračių pajudame Šveicarijos link. Kilometrai įveikti miego etape, juodoje naktyje neįžvelgtas Šveicarijos kalnų ir Ženevos ežero grožis. Ankstų rytą pro automobilio langą skrieja Aukštųjų Alpių vaizdai.
kasdienio pusryčių stalo, – bagette. Akys raibsta, seilės tysta nuo pyragėlių gausos, bet išsirenkama paragauti eklerų. Skonio receptoriai idealizuoti nelinkę eklero skonio ir bagette mielai suvalgoma.
Ir vėl į kelią, nes toliai Provanso mus vilioja dar neišjaustais amžinais jausmais, kur net akmuo paverčiamas grožiu, tvyrančiu savitu, tik Provansui būdingu, kvapu – lavandų kvapsniu.
Pasirodęs horizonte kalnų atšlaitėse nupjautas ir į rulonus susuktas šienas, šiaudai, turėjo kvapą visai kaip tėvynėje. Apie kalnus galima pasakoti tik tam, kas pats yra juose buvęs. Kalnų didybės nenusakyti žodžiais. Negaliu suprasti ar kalnai priartėja prie automobilio langų ar automobilis prie kalnų, rodos tik tereikia ištiesti ranką ir pasieksi juos. Iš toli kalnai atrodo it neįveikiama Kinų siena, o iš arti kelia nerimą ir baugina.
La Salle–en-Beaumont - mažas miestelis, švelniai besiglaudžiantis aukštai kalnuose su merija ir katalikiška bažnyčia, bei žinoma, šalia esančiu kempingu. Siauros gatvelės, įvairūs pastatai, vieni tokie seni ir minitiūriniai su langinėmis, dažytomis mėlynai, gėlių darželiais ar augančiomis gėlėmis loveliuose, kiti modernūs, su daug stiklo, nesimetriški. Miestelis ištuštėjęs, baigėsi vasaros atostogų metas. Ką besutiktum, - vaikus ar suaugusiuosius - visi sveikinasi ir šypsosi, šitaip elgdamiesi rodo ne vien draugiškumą. Visad maniau, kad šypsena yra gero humoro požymis. Prancūzai pasižymi geru humoru? Esu tikra tuo. Gyvai girdima prancūzų kalba svaigino ir kartu vargino, nebeliko dienos sunkumo, atsimezgė minčių mazgai, nebėra gyvenimo, lieka tik gyvenimo vizija.
Kempingas, nedvelkia steriliu švarumu, pakenčiama tvarka, savo svečiams siūlo šaltoką baseiną, - vienintelė pramoga suaugusiems bendra su vaikais. Trijų žvaigždučių kempinge esame ne vieninteliai nakvojantys palapynėse, vakarui artėjant dar daugiau matyti besikuriančių atvykėlių. Mus supantys kaimynai – prancūzai, atostogauja susivežę vos ne visus namus – palapynė, tik namo dydžio, stalas ir kėdės, viryklė, puodai ir lėkštės. Baltas pavydas neaplenkė ir manęs į juos bežiūrint, galvojant kaip reikės naktį praleisti miegmaišyje ir trivietėje palapinėje, kaip kūno išlinkiai prisitaikys prie kietos žemės. Atodūsis, juk atostogos, ko norėjau, tą ir turiu. Atslinkusi tamsa, nuslopina vyravusį vaikų šurmulį, įsivyrauja tyluma. Vietoj miego atskrenda atšarpios mintys. Bažnyčios laikrodis skambina kas ketvirtį valandos. Vos vienam baigus, pradeda kitas. Duslūs varpai nakties tyloje gaudžia – gyvenimas. Bet kas gi yra gyvenimas?
Rytas. Turima manta dar kartą peržiūrima, nieko nereikalingo, tik būtiniausi daiktai ir maistas. Mašiną paliekame Dievo valiai prie merijos, nes artimiausia automobilių saugojimo aikštelė už dešimties kilometrų. Tvarkingai išsirikiavę vienas paskui kitą, kelionės sumanytojas – Sergejus pirmas, nes jis dar prie dviračio pritvirtinęs tempia priekabą su manta, vaikas, ir gale - aš, su pritvirtintais ant bagažinės krepšiais. Pakartojamos taisyklės, primenamas mašrutas ir dienos tikslas – 100 kilometrų !!! Su Dievo palaima pajudam. Palengva įveikiama pirmoji dešimtis kilometrų – GAP.
Miestas nesudaro ir nepalieka jokio įspūdžio, išskyrus tai, kad jis tampa mūsų kelionės maršruto atskaitos tašku. Nežinomi kloniai ir toliai lekia pro šalį ne tokiu įspūdingu greičiu kaip važiuojant mašina. Miname dviračių pedalus keliu, pasidairydami į plytinčius vaismedžių sodus ir daržovių laukus. Saulė kaitri ir vienintelė ji dangaus platybėse, nė vieno debesėlio aplinkui ją. Dar keliasdešimt kilometrų su mažytėmis poilsio pertraukėlėmis įveikti, štai ir SISTERON. SISTERON – Provanso perlas, garsus savo vykstančiomis dviračių lenktynėmis „Le tour de France“, architektūra, istorija. Apsistojame jau keturių žvaigždučių kempinge.
Keturių žvaigždučių statusą kempingas pateisina tik tuo, kad yra daugiau privatumo, palapinės statymo vieta atskirta tankia gyvatvore ir nebėra kaip jau pasidairyti į kaimynus. Viskas tas pats, kaip ir prieš tai buvusiame kempinge – baseinas, vaikams žaidimų aikštelė, poilsio ir valgio gaminimo pastatas, - nieko išskirtino, tik įtartinai buvo tylu – tiek dieną, tiek naktį. Vienos nakties kaina čia jau kainuoja 38 eurus.
Kitą dieną tarsi pagauti nereikalingumo jausmo, suvokdami savo laisvę, išvykstame iš kempingo. Po keletos nuvažiuotų kilometrų, mus sustabdo policijos ekipažas. Atidžiai patikrina mūsų asmens dokumentus, peržiūri sąskaitą už kempingą ir maloniai šypsodamiesi palinki geros kelionės. Taip ir likome nesupratę dėl ko mus sustabdė. Toliau tęsiant kelionę, nesistengiam pažinti miesto ir drožiame per jo senamiestį it bedvasiai ekskursantai.
Iš pradžių senamiestis įtraukė į savo verpetą, padiktavo savo tempą ir parodė abejingumą. Prireikė milžiniškų dvasios pastangų, kad neprapulti šiame sukūryje.
Kelelis tolimas, saulė kaitrioji danguje, karštis varantis iš proto. Jokio vėjelio dvelksmo. Mintys mainosi, ne pačios skaidriausios atsiranda be logikos pagalbos, bandau vyti jas į šalį su logikos pagalba. Suvokiu, kad jaučiu tik tai, ką galiu jausti, matau tai, ką galiu matyti, patiriu tik tai, ką galiu patirti ir išgyvenu tik tai, ką galiu išgyventi. Sudėtingas ir skausmingas yra savityros procesas, skausmingesnis net už fizinį skausmą. Buvau apsimovusi dvejus dviratininko šortus, nepadėjo, nutylėsiu apie patirtas kančias. Štai ką reiškia nepatyrimas ir neįpratimas. Mano mylimieji jaučiasi esą savo stichijoje, nes jiems judėjimas yra ne procesas, o būsena, kuri truktų be galo, jei nebūtų kliūdoma.
Privažiuojam miestelį, papildome vandens atsargas, truputį užkandame, praeiviai nulydi žvilgsniais mūsų trijulę, šūkteli įkandin mūsų – courage - drąsos. Vaizdai keičia vienas kitą, uždarytos pakelės užeigos, plytintys vynuogynai. Tai vienur, tai kitur stabtelim paragauti vynuogių – vienos rūgčios, kitos vos įkandamos, dar kitos – saldžios ir su kauliukais, vienu žodžiu, dėl vynuogių skonio nesusiginčijam. Vakaras atsklendžia palengva su lyg sumažėjusia saulės kaitra, ir vėl nakvynė kempinge. Šį syk statomės palapinę jau už 28 eurus trims asmenims, nes tai valstybinis kempingas. Triukšmingi kaimynai, prancūzai, neleidžia ilsėtis anksčiau nei norisi, tad ir mes prisimename lietuvių tautos pamėgtas užstalės dainas, tokias kaip „ant kalno mūrai, joja lietuviai“ arba visiems gerai žinonamą „šalia kelio karčiama, ten gyveno šinkorka“.
Pabudom, ir vėl ta pati rytinė ruoša – pusryčiai, palapinės lankstymas, daiktų tvirtinimas ant dviračių bagažinių, vandens atsargų papildymas. Paliekame dar vieną nakvynės vietą be didelės nuostalgijos. Jau ketvirta kelionės diena, nėra intuziazmo, nebėra ir jėgų minti pedalus – nuvargino ta manotonija, į kalną mini kelis kilometrus vos ne amžinybę, o nusileidi nuo kalno per kelias minutes. Mane mylimi vyrai palieka už kelių kilometrų, vos įmatomi jų siluetai horizonte. Lai važiuoja, pamanau sau, aš neskubėdama pasivysiu juos, bet prieš tai sustosiu pailsėti. Tolėliau nuo kelio, po medžio paunksme prisėdu. Užsisvajoju truputį, kaip gera būtų išsimaudyti jūroje, suvalgyti ledų, staiga mano svajones nutraukia mašinos stabdžių čeižus garsas. Šalikelėje sustojo baltos spalvos furgonas, link manęs skuba augalotas, juodburvas vyras, ganėtinai išvaizdus. Su manimi pasisveikinęs, pasiteirauja ar man viskas gerai, teiraujasi iš kur aš atvykusi ir ką veikiu šiose apylinkėse. Paaiškinu, kad atsilikau nuo savo grupės, ilsiuosi ir paprašau, gal jis bus toks malonus ir mane pavežės link jų. Nedvejodamas net akimirkos jis atsakė pateikdamas nepadorų pasiūlymą – gal aš norinti pasimylėti su juo, ten už posūkio, esti jo namai. Akimirką suabejojau savo prancūzų kalbos žiniomis ir perklausiau, ką norėjo ponas tuo pasakyti. Prancūzas dar kartą pakartojo tą patį, - ar aš nenorinti su juo pasimylėti. Nors mažai kuo stebiuosi, tačiau nuo tokio, be užuolankų pateikto pasiūlymo, praradau net kalbos dovaną. Atsisakiusi nuo pasiūlymo aš savyje radau jėgų pakilti, staiga manęs nebepikino, savijauta pagerėjo taip staiga ir netikėtai, saulė momentaliai atvėso. Manęs ieškoti atėjo bendražygiai. Papasakojau kokio pasiūlymo sulaukiau iš vietinio prancūzo – nei juoktis, nei verkti teliko. Gyvenimiška situacija, kuri patvirtina, kad prancūzai yra visada pasiruošę mylėtis, atviri meilei arba turi puikų humoro jausmą. Vakarėjant atvykstame į Les Bouches du Rhone, jaučiame nuovargį ir norą kuo greičiau susirasti nakvynės vietą. Atsivertus kelionės vadovą po Provansą neaptinkame jokios užuominos apie kempingą šiose vietovėse. Paklausus keletos vietinių, jųjų atsakymai mus nuvilia galutinai. Važiuojame link miesto centro, tikėdami, kad turizmo informacijos biure mus pradžiugins gera žinia. Deja deja, mūsų didžiam nusivilimui informacijos biuras neperseniausiai užsidarė, dirbo tik iki 18 valandos. Sutikto gatvėje praeivio paklausėm, ir vėl neigiamas atsakymas, - nežino kur yra kempingas, ir apskritai, ar yra šiose vietovėse toksai. Kur ieškoti nakvynės? Kur saugiai priglausti savo kūną nakties poilsiui? Sunku buvo patikėti, kad reikės palapinę statytis miesto parke. Jei jau taip yra, nėra nė vieno vienintelio kempingo apylinkėse, nutarėme savo neviltį išsklaidyti, užsukę pasiteirauti į miesto policijos biurą. Mūsų nuogastavimą patvirtino – nėra kempingo apylinkėse. Pasiūlymas apsistoti artimiausiame viešbutyje NICE, esančiame miesto pakraštyje.
Mielas viešbutukas, savo išore panašus į mūsų sovietmečiu statytus plytinius gyvenamuosius namus. Kambarys nedidukas su didele plačia dvigulia lova ir lova vaikui. Įdomus sprendimas kambaryje – dušas, atitvertas maža sienele. Romantiška ir labai miela. Viena vienintelė naktis patogioje lovoje po trijų naktų praleistų palapinėje, miegmaišyje, tysant ant kietos žemės. Padvelkė prabanga. Gyvenimo kasdienybės kontrastai padeda suvokti tikrasias vertybes. Naktis viešbutyje mums jau kainuoja po 40 eurų suaugusiajam ir 28 eurai vaikui. Vaizdas pro kambario langą nežavi, nes matoma tik šalia esančio namo siena. Priverčia nusišypsoti išrikiuoti laistytuvai.
Pusryčiai kainavo papildomai dar 5 eurus vienam asmeniui. Skurdoki kaip už 5 eurus buvo – kava, bagette, vos keli džemo indeliai, truputis sviesto. Kiek buvo valgio, tiek ir užteko. Susikrovę savo kuklią mantą ir atsisveikinę su viešbučio šeimininke patraukėme link Marselio. Važiuoti buvo kiek lengviau, nes danguje nebuvo kaitraus kamuolio – saulės, karštis atlėgęs, vos juntamas vėjelis. Atgaiva po keturių pragaro dienų.
Pasirinkę važiuoti vien tik vietinės reikšmės keliais atkakome iki Marselio.
Pasukome paliai jūros pakrantę. Vaizdai mūsų nežavėjo – pakelės nusėtos tuščių Panache butelių, gausu dūženų, apleistas pliažas.
Nejauku. Sustojome, nes nežinojome kokia kryptim vykti. Sustabdėm mašiną. Išvaizdus, savo išvaizda panašėjantis į indėną, vyras, išsiėmęs žemėlapį mums padėjo susiorentuoti apylinkėse, - kelias nelengvas šešis kilomentrus reikės minti į kalną, o vėliau laikytis pakrantės. Pasidarė silpna, šeši kilometrai, tai ne tas pats kas šeši šimtai metrų. Kitaip ir būti negalėjo, ore pakibo daug vilties ir meilės savo gimtinei, kaip motyvuoti save šešių kilometrų kalno įveikimui? Vyrai numinė į priekį, mane palikdami kalno papėdėje. Kelias vingiuotas su staigiais posūkiais kilo pamažu į kalną. Aš nepajėgiau važiuoti dviračiu, teko eiti šalia jo, nėra jėgų pastangoms ir aktyvumui. Metras po metro, 5 kilometrų per valandą greičiu kopiu į kalną. Pamažu horizonte atsiveria nuostabus pakrantės vaizdas.
Įspūdį papildo priešakyje netikėtai iš už posūkio išdygęs sudegusios mašinos liekanų „grožis“.
Dar vienas posūkis įveiktas. Stabtelių, kad apžvelgčiau nuostabią miesto panoramą. Gėriuosi įspūdingu Marselio pakrantės vaizdu. Taip ateina suvokimas, jog grožis pasaulyje duotas tam, kad juo džiaugtumės, o vargai – kad juos ištvertumėm. Už kiekvieną grožį tenka mokėti, kartais net visą gyvenimą. Taip būčiau stovėjusi valandų valandas ir žiūrėjusi į monotonišką pakrantės vaizdą, kuris neturėjo nei pradžios , nei pabaigos, nei išvis kokios nors apčiuopiamos prasmės, pakerėta neapsakomai būčiau, jei ne mano vyrų šūksniai, - aklygatvis, toliau kelio nėra, mus apgavo. Mane apėmė pyktis, dvejonės ir baimė – emocijos, kurios maišėsi manyje. Nesunku buvo suprasti, kad mes atsidurėme keblioje asmeninių santykių padėtyje. Visko tenka mokytis, kartais net labai skausmingai. Be kritimų geru dviratininku netampama. Teisa ta, kad dabar visa tai atrodo linksmiau nei atrodė tada. Tylėdami savo nesekmę, nuovargį, skausmą nuplovėme Viduržiemio jūroje. Atgavome jėgas vėl kopti į kalną, siekti dienos tikslo. Stabteliu dar kartą ir suvokiu, kad antrą kartą to nepamatysiu, žinau, kad reikėtų džiaugtis, bet nesidžiaugiu, visa tai užgožia viena mintis, greičiau surasti kempingą. Mūsų maršrutas driekiasi paliai jūros pakrantę ir nakčiai apsistojame kempinge „Les Mas“. Kempingo slėpinigas grožis atsiskleidžia tik ankstų rytą, elegantiškos salelės su nameliais glūdi tarp medžių, atitvertos akmeninėmis sienomis, žydi ryškiais žiedais gėlės, sudarydamos girliandas, rodos, kad galima gyventi vien dvasia, be smulkmeniškos kasdienybės.
Po dviejų naktų, ankstų rytą kilę, siekiame tikslo – Saint-Remy-de-Provance, miesto, kuriame saulė šviečia 300 dienų per metus. Kelyje mus lydi iš tolumos šniokščiantis vėjas, prancūzų taip vadinamas Mistral, siautėjantis visomis kryptimis tris dienas, tris naktis arba tris savaites. Mūsų dienos tikslas nuvažiuoti 100 kilometrų nupučiamas greičiau nei akimirksniu, minimas vietoje, vėjo gūsiai tokie, kad vaiką bloškia nuo kelio į šalykelią. Tą dieną nuvažiavom vos per keturiasdešimt kilometrų apsistojame artimiausiame kempinge. Vargais negalais Saint Remy pasiekiam tik kitos dienos vidurdienį, vėjas nesiliauja siautęs. Ir atsitinka tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo atsitikti, juk sakoma, kad sparčiausiai klostosi tik blogi dalykai – sulūžta mano vyro dviratis. Kelyje norinčių padėti mums negreitai atsiranda – po valandos mašinų stabdymo, pagalbos nebilaus šauksmo, stabteli vaikinas su furgonu, kuris už mokestį mus paveža iki pramoninio Orange miesto rajono pradžios. Iki miesto centro nei toli nei arti, tik 15 kilometrų. Šią kelio atkarpą įveikiame eidami šalia savo dviračių. Vakarui atslinkus, blaškomės ir sunkiai orentuojamės, kurioje pusėje nuo centro yra kempingas. Mes pasiteiraujame praeivio, kuris siauromis akmenimis gristomis gatvelėmis nuveda prie vienintelio valstybei priklausančio kempingo. Su mintimi kaip pasiekti mūsų kelionės pradžios tašką, nuo kurio skiria 600 kilometrų statomės palapinę. Sprendimą padiktuoja rytas, ne veltui sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą. Vos brėkštančios dienos rytą mylimą vyrą išlydžiu į nežinomybę – pasiekti kelionės pradžios taške paliktą mašiną. Pasilikę dviese su vaiku išsiruošiame pažinti miesto. Likau sužavėta miesto grožiu, išragautu pyragaičių, nuo medžio raškomų figų skoniu. Patys prancūzai miestą vadina – princų miestu. Grožio daugiausia yra ten, kur nereikia mąstyti.
Vyrui sugrįžus, paliekame kempingą ir patogiai automobiliu vykstame namų link pro Nicą, Monaką. Žmonės, namai, sodai, laukai, miškai lekia pro šalį ar mes lekiame pro juos. Artima tapo tolima, o tolima – taip artima. Galingi ir amžini Dievo sukurti kalnai, regis, jei tik jie bent kiek sukrutėtų, iš namų ir miestelių neliktų nė žymės.Oras tarsi iš stiklo. Saulės spinduliai vis dar deginantys, o vėjas vos juntamas, bet šaltokas, nieko nuostabaus juk vasaros pabaiga. Baugu ir gražu, kai kelią iš abiejų šonų remia milžiniški kalnai. Išvažiuoti iš Provanso buvo sunku, bet manau, būtų lenga sugrįžti.
Negaliu tiek daug aprašyt, ką šioje kelionėje aš įgijau. Man prireiks aibės metų viskam suvokti. Esu dėkinga mylimam vyrui už šią kelionę, už nepažįstamus jos kelius, už kalnus, o ypač už Marselio 6 kilometrų įkalnę, kietą Provanso žemę ir vieną prabanga padvelkusią naktį Nice viešbutyje, už vaizdus, kurių nėra išliaupsinęs Michelin kelionės vadovas.
Iki šiol mane liūdina, kad nė vienas iš sutiktų ir mūsų pakalbintų žmonių ničnieko nežinojo apie Lietuvą, taip, nežinojo net apskritai tokią valstybę esant. Per visą mūsų kelionę buvome laikomi ir portugalais, ir rusais, ir švedais, ir suomiais, olandais bet ne lietuviais.
