Ilgai galvojau ir svarsciau, vel ir vel skaiciau tavo laiska, stai paemiau as balta lapa, ir nezinau, ka tau,
mielasis, parasyt, tiesiog per daug minciu, ir pirstai lieka nesurade
raidziu…..
Panirau i meditacija, paklausiau rytietiskos muzikos, ir stai ka
sumasciau : mielas mano, as noriu buti salia, as noriu buti tavo mintyse…sakau
tai, visiskai aiskiai….Buti salia, girdeti tavo balsa, bet kunu tuo paciu mariu,
nenoriu liestis, nenoriu saves plesyti i gabalus….kaip tai dariau siandien, ir
vel prikelti…Esu linkusi blaskytis tarp vienatves ir saviapgaules. Didziausia
tikimybe tapti laiminga yra kazkur per viduri. Siaip ar taip - duota teise gauti tik tai, ka pati esu
pasirengusi duoti. Stai kodel yra teisinga patarle, sakanti, kad gauname tokius
sutuoktinius, kokiu esame verti. O nusivylimai kitais zmonemis tik parodo musu
paciu trukumus. Esame kalbanti gyvunu rusis, kuriai zodziai duoti aiskinti ir
apgaudineti. Zinoma, blogiausia ir pavojingiausia, kai mes patys apgaudinejame
save. Tai kuo nutariame tiketi, yra glaudziai susije su giliai mumyse
slypinciais poreikiais – svajoju gyliai viduje apie tobula meile, taciau tai
tik lukestis, neturintis pagristumo, nes tokia meile gali dovanoti nebent gera
tik motina. Sis troskimas mane daro pazeidziama, skatina saviapgaule, lemia
skaudzius nusivylimus. Ir tai neturi jokios reiksmes, nepaisant to, as
megaujuosi viltimi, kad galiausiai vis tiek rasis zmogus, kuris myles amzina
meile mane – tokia, kokia esu. Ir pagaliau, po ilgo laukimo, ima kazkas sakyit
ilgai lauktus zodzius. As issigandau, as bijau Taves. Nes
tai veda prie pasiryzimo tapti visiskai atvirai Tau ir pazeidziamai. Tai
rizika, kuri yra labai akivaizdi. As bijau, kad neplystu mano sirdis is
sielvarto padarius klaida. Tokiu jau sielos ziazdu as turiu, kurios tapo
pagrindu mano cinizmui, persmelkusio santykius ir skatinancio zaisti negarbius
zaidimus. As bijau rizikuoti jausmuose ir atiduodu pirmenybe ramybei,
garantuotam tikrumui. Tai mano silpnoji vieta. As nestokoju drasos ir narsos
vykdydama isipareigojimus ir bandydama naujus dalykus, kurie gali pagerinti
mano gyvenima.Nors kita vertus, as esu linkusi keistis, bet turi praeiti
laiko..,daznai tai buna ilgas ilgas laukimas, taigi nesu ta, ka galvoju, ka sakau, ka
jauciu, as esu ta, ka darau. Si paparasta taisykle – vertink zmones, nekreipk demesio i ju tariamus pazadus, o atkereip demesi i ju elgesi. Skestame
zodziuose Tu ir AS, is kuriu daugelis tera melagystes, sakomos sau ar kitiems.
Kiek kartu mums reikia patirt, kiek kartu reikia stebetis, kaip zodziai
skiriasi nuo darbu, kad ismoktume daugiau demesio skirti darbams, o ne
zodziams. O tai, aks su mumis atsitinka, nera taip reiksminga, kaip vidine
nuostata, kuri igyjama reaguojant.Kiekvieno is musu - Tavo ir mano, neatsiejama gyvenimo dalis
yra santykiai su artimiausiais zmonemis, kurie kartais virsta nepasitenkinimu
ir kaltuju paieska, o dar prei ju prijungus baime ir troskimus – tai dvi
nepalyginamos vienos monetos puses. Mane pratini prie minties „… bet retai, nors ir labai gerai, norėsi
pamatyti ir mane. Tai kažkas lyg kurortinis romanas, kaip gyvenimo prieskonis,
kaip gėlė ant virtuvinės palangės, būsi laimingesnė, kas vėl įtakos Tavo
gyvenimą į gerąją pusę, nes save mylėti reikia... Reikia pabūti rimtai, reikia ir
paišdykauti.“ siuo metu nenoriu tai sau leisti, pasikartosiu – pirmiausia as
bijau Taves, as nenoriu keisti ka jau turi, ir visu trecia, as nenoriu rizikuoti
jausmuose.
Suvokdama,
kad rasau kazka, ir nezinau ka – galvoje sukasi begale minciu, jei tik galeciau
tau issakyti ka jauciu ir ka galvoju, deja, taip nera ir nebus..kodel tai
parasiau? net nezinau, gal kad graziai
susirimavo, nors ka gali zinoti – niekada nesakyk niekada. Nenoriu daugiau sugrizti prie jausmu, nenoriu, noriu buti
tik tavo sielos drauge, tik balsas tavo ausyse, galiu tau duoti atminti ir
atisidavima, vertybes, kuriu deka musu sirdys, net ir kraujuojancios, niekada
nebutu tuscios, taip galesime isaugoti dvasios stiprybe iki pat mirties. Tikiu
meile, kuri gali iveikti mirti….
