Jei neturi laiko laukti daug tūkstančių metų, tada turi vakarykštę ir rytojaus dieną. Šios dienos minutės skaičiuojamos šiuo metu. Atrodo, skaičiuoti be pagalbinių priemonių mažai kas moka. Į daugelį dalykų patartina žiūrėti linksmiau ir šimtą kartų draugiškiau ;) Tiek, kiek žmogus yra gyvūnas, patenkinti poreikiai jam sukuria pusiausvyrą. Tiek, kiek žmogus yra žmogus, pusiausvyra jo nebetenkina. Todėl žmonės ieško savęs ir savo kelio, bando susigaudyti ką jaučia ir ko siekia, o visą tai atradę, - nenurimsta ir iškelia sau naujus tikslus. Ateinama prie supratimo, kad yra bendrystės jausmas, kad kitas žmogus yra tavo dalis, o tu esi kito žmogaus dalis. Norėčiau ne tik individualumo, bet ir bendrystės. Jaukumas, kai galiu suprasti, yra lengvesnis kelias nei auklėjimo takas.
<<…kodėl neatlapoji krūtinės, neišsketi rankų, kodėl visko apglėbti, visko aprėpti nė nebandai, kodėl kvapą užgniaužęs nepuoli nuo uolos, aukšto skardžio: jeigu pultum nuo uolos, nuo aukšto skardžio, užsimušti gi neužsimuštum – juk žinai, kad drįstantiems pulti nuo uolos, aukšto skardžio užsimušti nelemta, jiems vieninteliams skirta išgirsti pasaulio ir trumpų mūsų gyvenimų begalinį aidumą kosmoso toliuose; kodėl, po galais, tik niekam, ničniekam tu nesiryžti, tik užsispeitęs į kertę smilkai, vis smilkai tuos pačius sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius savo pilkos kasdienybės degtukus ir šypsodamasis sakai sau ir kitiems: okay, viskas gerai? Juk tau taip norėtųsi atsiplėšti – nuo ko? Juk tau taip norėtųsi skrieti – kur, ligi ko? Juk tau taip norėtųsi išsemti – ką ir iš ko? Juk tau taip norėtųsi.. Tu nemoki pasakyti nė to, ko tau taip labai norisi..>>>
VALDAS PAPIEVIS „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“
