Būvusi balandžio mėnesio pilnatis numarino mano protą ir sugražino sapne į netolimą praeitį, juk sapnai yra mūsų antrasis gyvenimas. Pilnatyje susapnuotais sapnais yra tikima, kad jie išsipildis. Pabudusi iš jo ir vėl tapau savo atminties verge. Pasakysiu, kad nėra lengva ir būtina grįžti į praeitį, leisti dar kartą atsiverti žaizdom.
Sapne regėjau mylėtą ir iki šiol vis dar mylimą vyrą, vaikštinėjantį pievoje, žydinčių baltai gėlių, šalia tekėjo upė, pakrašyje buvo matyti gūdus miškas ar net kalnai ir žydras žydras dangus. Regenys iš fėjų pasakų. Už rankos jis vedėsi Patrikijų, kuris dairėsi į šalis, nekaltai šypsojosi ir beperstojo kažką čiaukšėjo. Aš buvau šalia, regėjau juos tarsi iš aukštai, buvau lengva, eidama neliečiau žemės. Staiga tarp mūsų prasivėrė žemė - gyli praraja. Jie ėjo tolyn neatsisukdami, o aš kritau, atsitrenkusi į kažką pabudau. Smūgio būta tokio stipraus, kad net "radau" save sėdinčią lovoje. Iki dabar jaučiu stiprų sukretimą. Gyvenimas yra sapnas, iš kurio atsibundama tik tada, kai sutinkame mirtį. Mirtį buvau jau sutikusi...
Suvokiu blaiviai kiekvieną sapno simbolį - mūsų skyrybos turėjo būti... Tik kančia ir meilė gali atskleisti gyvenimo paslaptis. Meilė stipresnė už žmogų, bet mes patys pasirenkame meilę. Meilę, kuri nieko neprašo ir nieko neduoda mainais, tik leidžia sau būti. Niekuomet nebūsiu jo, kaip ir jis niekada nebus mano, tačiau nepaisant visko, kas įvyko, aš galiu ištarti: aš myliu Tave. Žinau viena, kad kas gali pasakyti "Aš Tave myliu", gali ir atleisti... Ar aš atleidau jam? Nesugebu, aš dar tik mokausi atleisti.
