Mūsų gyvenimas yra toks, kokį jį sukuriame savo mintimis arba meilė, tai jausmas, ne daiktas

Eilėraštis, kurį ką tik perskaičiau naujos knygos pradžioje, ir kuris iš tiesų yra apie meilę, kuri nedingo nei per dieną, nei per pusę metų, mano dabartinę meilę mylėtam vyrui.  Tai jausmas, o ne daiktas, kurį galima išmesti...

Keičiuosi,

šoku, strykčioju,

šliaužiu

iš seno gyvenimo

į naują,

svarstau, ką galvoju

apie tave,

apie neregėtus sapnus,

naujai atrastus dalykus,

du  gyvenimus -

pasikeitusius,

susipynusius,

praturtėjusius.

Staiga kažkas

širdį sugriebia

ir nepaleidžia,

nebegaliu grįžti atgal,

jau per vėlu bėgti,

per greitai reikia suvokti,

ar viskas gerai,

bet tik laikas

tai pasakys.

Ir aš naktį tyliai

šaukiu tavo vardą.

Viskas pasikeitė

aplink mane

ir viskas manyje

slenka, juda, keičiasi. (Daniela Steill)

Šiandien Šv. Valentino diena, tarsi širdelės kabo ore, visi, maži, jauni, vyresni, kažką mintyse ar rankose laiko, tokio mielo, jausmingo ir išraiškingo, tarsi gyvena savotiškoj aplinkoj, kurioje jaučiasi saugūs, harmoningi, kur viskas vyksta taip, kaip nori.   Aš taip pat, nors esu moteris, bebaigianti ketvirtąją dešimtį amžiaus, panorau pasielgti spontaniškai, pasielgti taip, ko mažiausiai galima iš manęs tikėtis ir atlikau tyrimą: įsigijau saldainių fabriko Rūta Šv.Valentino dienai išleistą saldų atvirlaiškį, savo išore rafinuotą ir elegantišką, atitinkantį mano subtilų skonio supratimą. Pasiunčiau jį  Princams su informacija apie save, gyvenantiems už jūrų marių, anapus Atlanto vandenyno, kitą anapus Baltijos, visai kitą ir neatrastą karalystę, o dar kelis - čia pat. Nekantriai laukiau atreagavimų,  iš to svetimo pasaulio gyventojų, kurie nėra  man visiškai svetimi - mylėto vyro, mokytojo vyro, draugo vyro, artimo sielos kuždesiu vyro. Atregavimai, kaip ir mano Princai, tokie pragmatiški, ekonomiški ir emociški. Aš žaviuosi jais ir gerbiu, bet nesistengiu suprasti jų, kiekvieno skyrium, elgesio ir pažiūrų. Mes liekam vienas kitam šiek tiek nesuprantami, paslaptingi. Paslaptį papildo žavesys. Paslaptis mane vilioja ir mąsina eiti pirmyn...ieškoti Meilės...ir būti pačiai Meilės surastos...

Vieniša ar nusivilusi savim?

        Paskutines kelias dienas jaučiuosi vieniša, o šiandien ypač, turbūt iš šalies nėra taip lengva to pastebėti, nes esu draugiška, maloni, tik tylesnė nei anksčiau.  Vilniuje snigo, prastovėjau prie lango gal valandą ar ilgiau, stebėjau kaip krinta sniegas šuorais, - staiga nurimsta, vos kelios snaigės sukasi ore, snigo skausmingai, tarytum kas ore čaižytų nematomu botagu. Kaip niekados, negalėjau ir nenorėjau galvoti apie save, apie savo išgyvenimus. Žiūrėjau į krintantį sniegą. Aš esu , nes pati pasirinkau tokį likimą, nors  pastarosiomis dienomis ėmė svaigti galva, pykina ir norisi pabėgti į negyvenamą salą, - tai nusivylimas - savo protu, žavesiu, valios pastangomis. Viskas praeis, susitvarkys. Viskas yra vienis. 

       Mano medatyvias mintis perskrodė mobiliojo telefono gautos tumposios žinutės signalas. Pamaniau, kad kaip visuomet rašo sesuo, ji visad junta mano „transines būsenas“, pvz. kaip šioji. Deja, aš nusišypsojau, rašė Princas, informuodamas, kad skrydis puikus, pasiekė namus ir eis ilsėtis. Neatrašiau nieko.

         Prisiminiau KARALIAUS nebilius žodžius: „...  kai pravirks ruduo, tu liksi, kai nušvis saulė, tu liksi, kai snaigės kris, tu liksi ta dėl kurios verta apmąstyti viską iš pradžių“. Taip ir apsąla širdis nuo tokių žodžių ir vėl imu gyventi. KARALIUS - kas jis ? iš kur jis? kitą kartą užsiminsiu :)

Išgyventas troškimas.

Šiandien aš išgyvenau savo  troškimą,- mylėti amžinai, mylėtą vyrą, kuris mane ir mūsų meilės vaisių atstumė, užtrenkė duris ir užsidarė langus nuo manęs tuo syk.  Žinau viena, kad artimieji sužinoję  mano troškimą, nusigręžtų suvisam nuo manęs. Esu laisva, ir galiu rinktis veiksmus ir prisiimti pasekmes. Šis troškimas yra mano sielos, jis toks stiprus, kad gali sukurti situaciją, kuri patiktų man. Žinau, kas yra Meilė, isitikinau, kad galiu mylėti ir taip pat įsitikinau, kad galiu puikiausiai be jos gyventi, būdama praktiška, racionali, dalykiška, intelektuali.  Aš labai norėčiau tai pakartoti, dar kartą patirti, eiti dar toliau...

Kokia pirmoji nuodėmė?

Pirmoji nuodėmė buvo ne obuolys, nesuklyskite, mielieji, ne tas obuolys kurį valgė Ieva. Tai buvo Ievos įsitikinimas, kad Adomas irgi turi jo paragauti. Ieva bijojo eiti savo keliu be niekieno pagalbos, tad norėjo pasidalyti savo jausmu.

Netikėtai atklydęs laiškas

„Tu ateik, mano angelas baltas,- iš sapnų, iš dangaus, iš žvaigždžių, kasdienybės pilkos nesugeltas. Atsistok po vaikystės medžiu, aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų, tik ateik iš Kalėdų nakties, iš vaikystės per dangų, per gojų, įsisupęs į skiautę vilties...“