Kaip mažai mes žinome apie kitus. Kitas dalykas - kiek žinome apie save pačius. Jei nesugebi niekaip pažvelgti į save iš šalies, jei tavyje visad lieka tamsi dėmelė, kurios neįstengi pamatyti ar suvokti savo protu, nesvarbu, koks griežtas sau esi, o gal kaip tik todėl, kad žmogus sau esi arba per griežtas, arba pernelyg atlaidus, ir jeigu iš tikrųjų atsiranda žmogus, kuris tave mato tarsi visu ūgiu, žvelgdamas slaptu, nesusekamu žvilgsniu, pilnu slapto, nesusekamo žinojimo, nors pats to gal nė nesuvokia, - ar tada nevertėtų susitaikyti su tuo, jog tavo tikroji, vienintelė ir nepakartojama esybė lieka tau paslaptimi, saugoma to nepažįstamojo žvilgsnio gelmėje?