Laikas eina savaime, tereikia išlaukti. Laikas tėra atstumas, ta auganti bedugnė, kurioje skirtingos patirtys ir jausmai niekada nesusiliečia. Arba, laikas yra siūlas, ant kurio nevienodai suverti prisiminimų akmenys, kabantys ant pradedančio raukšlėtis mano kaklo.

Praėjo daug laiko nuo tada, kai troškau dalykų, kurie būtų tuo kart mane padarę laimingiausia moterim pasaulyje. Ką turėjo mano mylėtas vyras tokio? Tikrai nieko, tik mėlynas akis ir plačius žandikaulius, kosminės galios turinčią šypseną, vyrišką ramybę, kažką stebėtinai galantiško, užtikrintus judesius, verčiančius patikėti, kad iš esmės jis žino ką daro ir yra profesionalas.

Argi įsimylėjimo esmė nėra paprastas ir trumpalaikis troškimas paliesti ir būti paliestam išorės, kuri, kadangi ne tavo, rodosi dar tobulesnė?