Paskutines kelias dienas jaučiuosi vieniša, o šiandien ypač, turbūt iš šalies nėra taip lengva to pastebėti, nes esu draugiška, maloni, tik tylesnė nei anksčiau. Vilniuje snigo, prastovėjau prie lango gal valandą ar ilgiau, stebėjau kaip krinta sniegas šuorais, - staiga nurimsta, vos kelios snaigės sukasi ore, snigo skausmingai, tarytum kas ore čaižytų nematomu botagu. Kaip niekados, negalėjau ir nenorėjau galvoti apie save, apie savo išgyvenimus. Žiūrėjau į krintantį sniegą. Aš esu , nes pati pasirinkau tokį likimą, nors pastarosiomis dienomis ėmė svaigti galva, pykina ir norisi pabėgti į negyvenamą salą, - tai nusivylimas - savo protu, žavesiu, valios pastangomis. Viskas praeis, susitvarkys. Viskas yra vienis.
Mano medatyvias mintis perskrodė mobiliojo telefono gautos tumposios žinutės signalas. Pamaniau, kad kaip visuomet rašo sesuo, ji visad junta mano „transines būsenas“, pvz. kaip šioji. Deja, aš nusišypsojau, rašė Princas, informuodamas, kad skrydis puikus, pasiekė namus ir eis ilsėtis. Neatrašiau nieko.
Prisiminiau KARALIAUS nebilius žodžius: „... kai pravirks ruduo, tu liksi, kai nušvis saulė, tu liksi, kai snaigės kris, tu liksi ta dėl kurios verta apmąstyti viską iš pradžių“. Taip ir apsąla širdis nuo tokių žodžių ir vėl imu gyventi. KARALIUS - kas jis ? iš kur jis? kitą kartą užsiminsiu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą