Gatvėj moterys dar tebedėvi kailinius,
o ant jų, vienplaukių,
nutupia vaivodrugiai,
lietus saulės dulkėm žėrintys, vasardrugniai,
ir tik retas, taip kaip aš, dar sniego gailinti.

Vis tirštyn migla,
pažliugęs takas klaidžiai veda į namus,
dar įšalus žemė...metai baigės,
o nauji prasidėjo, jau dešimta Naujųjų diena.

Proto masturbacija - iškreipta logika, nepaliekanti vietos idėjoms, kurias siūlo žmogus, nuoširdžiai trokštantis pagerinti padėtį.
Kuo senesnė darausi, tuo aiškiau pradedu tai suvokti...todėl nesimasturbuokite, o veikite.

Dabar apsiverkiu ne iš skausmo, o dėl išgirsto žodžio MEILĖ.  Myliu žmones ir gyvenimą. Iš tos meilės atsiranda viskas (nors  žodžio vartojimas nenusako nieko): patiriu didžiulį malonumą, kai lyja, sninga, krinta lapai, šviečia saulė, gatvėje nusišypso nepažįstami žmonės ir imu dievinti laukimą gražiausių metų švenčių - Šv. Kalėdų. Taip gera palinkėti linksmų Kalėdų nepažįstamiems žmonėms, imti tiesiog ir papokštauti, kaip tai dariau šiais metais,  - į telefono skambutį atliepti ne ALIO, Klausau Jūsų, o tiesiog  - linksmų Šv. Kalėdų. Palinkėjimas padėjo laimėti palankumo iš  rūsčiai ar grėsmingai nusiteikusių tautiečių, dažną privertė šyptelti, o gal net ir palengvėjo, kad išgirdo netikėtą sveikinimą.

2012 m. buvo ypatingi,kupini streso ir įtampos,  jie dovanojo supratimą: meilė negali būti didelė. Jei meilė tokia didelė, jai pristinga drąsos, ją nukryžiuoja, sunaikina paprastas nesusipratimas, bet neištrina metai.

 

...Ne tai, kad gali daryti, ką nori, o tai, kad visada nori to, ką darai....

Pasakysiu tau, kodėl esi čia. Tu esi čia todėl, kad žinai vieną dalyką. Tai, ko negali paaiškinti. Tačiau jauti. Tu jauti visą savo gyvenimą, kad su pasauliu kažkas ne taip. Kažin kokia atmosfera, kurioje trūksta deguonies. Tu nežinai, kas pasaulyje ne taip, bet būti yra. Tavo galvoje, tai tūno lyg kokia skeveldra, verčianti tave krausytis iš proto. Jausmai yra no man‘s land. Vienintelis, skausmu tvinkčiojantis klausimas. Ta  nuojauta tave ir atvedė pas mane!

Kažkas su pasauliu  ne taip, bet tų minčių neieškoki jokioje mūsų technologinių naujovių  priemonėje: internete, išmaniąjame telefone. Nerasite jų ten. Pradėkite nuo savęs, kodėl kaip niekad, dabar nori būti laiminga, trokšti sekmės, nori būti visad lydima sekmės.

Žmonės yra taip suprogramuoti, kad vis trokšta malonių jausmų. Tai, kas malonu, yra gerai, kas nemalonu – blogai. Malonumų geismas yra toks akivaizdus, kaip ir tai, kad ugnis šildo, sniegas yra šaltas, o medus – saldus. Tiesiog esame pametę galvas dėl malonumų. Daugumas malonumų – lytiniai santykiai, valgymas, alkoholis ir panašūs dalykai – greit praeina. Palaimos salų nepaversi žemynais. Ilgalaikę laimę grįsti malonumais reikia labai atsargiai: patirti juos būtina, bet ne pervertinti – netrunka atsibosti.

Vertė gyvenime randasi per kontrastą. Mums visada atrodo geriau, kai iš musės padaromas dramblys, negu kai dramblys paverčiamas musele. Galima sau linkėti daug laimės, bet ne nuolatinės. Horizonte niekada nebuvo laimės. Horizontalėje  - tikrai buvo, bet horizonte  - niekada. Kodėl nesusimąstome niekados kas būtų jei laimė visą gyvenimą tęstusi. Niekas to neiškęstų, ir būtų vis tiek blogai. Galimybė spręsti yra tokia didelė vertybė, kad svetimų nulemta laimė daugelio žmonių nevilioja. Taigi laimę reikia susikurti pačiam, jos nusipelnyti, todėl dovanota laimė nėra tokia vertinga. Ką reikštų pergalės, jei nebūtų pralaimėjimų? Kodėl nuobodžios knygos ar tie filmai, kuriuos skaiydamas ar žiūrėdamas jau žinai, kad baigsis laimingai, kaip norėtum? Tad laimę sudaro, kaip sako rusų rašytojas Levas Tolstojus, „ne tai, kad gali daryti, ką nori, o tai, kad visada nori to, ką darai“. Laimė savaime neatsiranda. Kad būtum laimingas, neužtenka neturėti skausmų, stresų ir rūpesčių. Kiek daug žmonių, gyvenančių be didesnių nepriteklių, toli gražu nėra laimingi – juos kankina nuobodulys. Laimė - puikus dalykas, bet dėl jos reikia nemažai paplušėti.

Vėlyvi sekmadienio pusryčiai

Kiek atiduodi savęs tuo kartu, tiek ir lieka tavęs paskui...

Laiškas

Ilgai galvojau ir svarsciau, vel ir vel skaiciau tavo laiska,  stai paemiau as balta lapa, ir nezinau, ka tau, mielasis, parasyt, tiesiog per daug minciu, ir pirstai lieka nesurade raidziu…..

Panirau i meditacija, paklausiau rytietiskos muzikos, ir stai ka sumasciau : mielas mano, as noriu buti salia, as noriu buti tavo mintyse…sakau tai, visiskai aiskiai….Buti salia, girdeti tavo balsa, bet kunu tuo paciu mariu, nenoriu liestis, nenoriu saves plesyti i gabalus….kaip tai dariau siandien, ir vel prikelti…Esu linkusi blaskytis tarp vienatves ir saviapgaules. Didziausia tikimybe tapti laiminga yra kazkur per viduri. Siaip ar taip -  duota teise gauti tik tai, ka pati esu pasirengusi duoti. Stai kodel yra teisinga patarle, sakanti, kad gauname tokius sutuoktinius, kokiu esame verti. O nusivylimai kitais zmonemis tik parodo musu paciu trukumus. Esame kalbanti gyvunu rusis, kuriai zodziai duoti aiskinti ir apgaudineti. Zinoma, blogiausia ir pavojingiausia, kai mes patys apgaudinejame save. Tai kuo nutariame tiketi, yra glaudziai susije su giliai mumyse slypinciais poreikiais – svajoju gyliai viduje apie tobula meile, taciau tai tik lukestis, neturintis pagristumo, nes tokia meile gali dovanoti nebent gera tik motina. Sis troskimas mane daro pazeidziama, skatina saviapgaule, lemia skaudzius nusivylimus. Ir tai neturi jokios reiksmes, nepaisant to, as megaujuosi viltimi, kad galiausiai vis tiek rasis zmogus, kuris myles amzina meile mane – tokia, kokia esu. Ir pagaliau, po ilgo laukimo, ima kazkas sakyit ilgai lauktus zodzius. As issigandau, as bijau Taves. Nes tai veda prie pasiryzimo tapti visiskai atvirai Tau ir pazeidziamai. Tai rizika, kuri yra labai akivaizdi. As bijau, kad neplystu mano sirdis is sielvarto padarius klaida. Tokiu jau sielos ziazdu as turiu, kurios tapo pagrindu mano cinizmui, persmelkusio santykius ir skatinancio zaisti negarbius zaidimus. As bijau rizikuoti jausmuose ir atiduodu pirmenybe ramybei, garantuotam tikrumui. Tai mano silpnoji vieta. As nestokoju drasos ir narsos vykdydama isipareigojimus ir bandydama naujus dalykus, kurie gali pagerinti mano gyvenima.Nors kita vertus, as esu linkusi keistis, bet turi praeiti laiko..,daznai tai buna ilgas ilgas laukimas,  taigi nesu ta, ka galvoju, ka sakau, ka jauciu, as esu ta, ka darau. Si paparasta taisykle – vertink zmones,   nekreipk demesio i ju tariamus pazadus,   o atkereip demesi i ju elgesi. Skestame zodziuose Tu ir AS, is kuriu daugelis tera melagystes, sakomos sau ar kitiems. Kiek kartu mums reikia patirt, kiek kartu reikia stebetis, kaip zodziai skiriasi nuo darbu, kad ismoktume daugiau demesio skirti darbams, o ne zodziams. O tai, aks su mumis atsitinka, nera taip reiksminga, kaip vidine nuostata, kuri igyjama reaguojant.Kiekvieno is musu  - Tavo ir mano, neatsiejama gyvenimo dalis yra santykiai su artimiausiais zmonemis, kurie kartais virsta nepasitenkinimu ir kaltuju paieska, o dar prei ju prijungus baime ir troskimus – tai dvi nepalyginamos vienos monetos puses. Mane pratini prie minties „… bet retai, nors ir labai gerai, norėsi pamatyti ir mane. Tai kažkas lyg kurortinis romanas, kaip gyvenimo prieskonis, kaip gėlė ant virtuvinės palangės, būsi laimingesnė, kas vėl įtakos Tavo gyvenimą į gerąją pusę, nes save mylėti reikia... Reikia pabūti rimtai, reikia ir paišdykauti.“ siuo metu nenoriu tai sau leisti, pasikartosiu – pirmiausia as bijau Taves, as nenoriu keisti ka jau turi,  ir visu trecia, as nenoriu rizikuoti jausmuose.

Suvokdama, kad rasau kazka, ir nezinau ka – galvoje sukasi begale minciu, jei tik galeciau tau issakyti ka jauciu ir ka galvoju, deja, taip nera ir nebus..kodel tai parasiau?  net nezinau, gal kad graziai susirimavo, nors ka gali zinoti – niekada nesakyk niekada. Nenoriu  daugiau sugrizti prie jausmu, nenoriu, noriu buti tik tavo sielos drauge, tik balsas tavo ausyse, galiu tau duoti atminti ir atisidavima, vertybes, kuriu deka musu sirdys, net ir kraujuojancios, niekada nebutu tuscios, taip galesime isaugoti dvasios stiprybe iki pat mirties. Tikiu meile, kuri gali iveikti mirti….