William Butler Yeats

When You Are Old

When you are old and grey and full of sleep,
And nodding by the fire, take down this book,
And slowly read, and dream of the soft look
Your eyes had once, and of their shadows deep;

How many loved your moments of glad grace,
And loved your beauty with love false or true,
But one man loved the pilgrim Soul in you,
And loved the sorrows of your changing face;

And bending down beside the glowing bars,
Murmur, a little sadly, how Love fled
And paced upon the mountains overhead
And hid his face amid a crowd of stars.
-------------------------------------------
Viljamas Batleris Jeitsas

KAI TU PASENSI

Kai tu pasensi ir žila, apsnūdusi
Knapsėsi priešais židinį, paimk šią knygą
Ir lėtai skaityk, ir prisimink akis savas, kadai švelnias,
Tamsių šešėlių sklidinas.

Daugybė buvo tų, kurie mylėjo tavo grakštų stotą,
Mylėjo tavo grožį meile gal tikra,
Bet vienas tik mylėjo tavo liūdną veidą,
Mylėjo ir klajoklę sielą tavyje.

Paskui palinkusi prie švytinčių žarijų,
Tu sumurmėki, gal liūdnokai, kurgi Meilė dingo.
Nutolo ji per kalnus virš galvų mums
Ir žvaigždės jau susipietė aplink ją.

Principai!!! nes aš esu labai principinga.

1. Šiandien nebesu tas, kas buvau vakar.
2. Kas valdo situaciją, tas kontroliuoja ir informaciją.
3. Viena galva gerai, dvi – geriau, ypač jei abi priklauso tam pačiam žmogui.
4. Figaro šen, Figaro ten.
5. Idėjos neturi užsigulėti.
6. Vienas televizorius, telefonas namie – gerai, bet trys – puiku.
7. Judu per gyvenimą kaip vandens motociklas – nesigilindamas, užtat greitai.
8. Turguje „už turgų“ neatsakau.
9. Mėgstu kokybę, todėl kad kokybei nebelieka laiko.
10. Kas nespėjo, tas pavėlavo.

Minkau mintis
lipdau nuotaikas
kočioju šypsenas
formuoju momentą
žiedžiu žodžius
glazuruoju žvilgsnį
degu prasmes
pakuoju į viltis

ir kam visa tai?

ar ne juokinga:
kad kažkas pripiltų susižavėjimo vandens
ir pamerktų palankumo gėles...

Su spanguolėm...
 

Sninga...
vėl žiema, pūga dar
bus šalna

žiburiai naktyje tylą smelkia...
už lango – ramu, neramu,
vėjas gena svaigią snaigę
į mano, į tavo namus:
už durų, prie slenkčio...
lieka, sugrižta, nutolsta-

nebe mano, nebe tavo.
daug daug nykumos bet..
ir meilės daug
liko užuovėjoj

išsaugojom..


Eilės nežinomo autoriaus, o sausainių nuotrauka mano, kaip ir sausainiai  kepti mano, su trupučiu širdies ir Šv. Kalėdų laukimu.

Manų kruopų imbieriniai sausainiai

Juokinga, kaip žmogus visad kalbi apie laiką taip, lyg tai būtų vieta, kurioje judi čia pirmyn ir čia pat atgal. Gal iš tiesų, laikas yra vieta, vieta, kurioje  kartu egzistuoja visos dienos  ir valandos, galbūt žmogus todėl pasakoji savo istoriją, kad nori rasti kelią iš atminties labirinto – užmaršties atskirtų akimirkų raizginio. Tačiau jo klaidžiais takais veda keletas kelių ir jeigu pasirenki vieną jų, užkerti sau visus likusius. Prisiminimuose esame visur tuo pačiu laiku, kiekvieną mielą akimirką, prisimintą ar pamirštą, kiekvienoje vietoje truputį vis kitokią. Tačiau savo pasakojime vienu metu galiu būti tik vienoje vietoje, jeigu noriu rasti kelią iš vienos vietos į kitą ir išsiaiškinti, kaip keliavau. Pasaulio garsai ir tavo paties mintys susilieja toje pačioje neregimoje erdvėje.

 

Kaip mažai mes žinome apie kitus. Kitas dalykas - kiek žinome apie save pačius. Jei nesugebi niekaip pažvelgti į save iš šalies, jei tavyje visad lieka tamsi dėmelė, kurios neįstengi pamatyti ar suvokti savo protu, nesvarbu, koks griežtas sau esi, o gal kaip tik todėl, kad žmogus sau esi arba per griežtas, arba pernelyg atlaidus, ir jeigu iš tikrųjų atsiranda žmogus, kuris tave mato tarsi visu ūgiu, žvelgdamas slaptu, nesusekamu žvilgsniu, pilnu slapto, nesusekamo žinojimo, nors pats to gal nė nesuvokia, - ar tada nevertėtų susitaikyti su tuo, jog tavo tikroji, vienintelė ir nepakartojama esybė lieka tau paslaptimi, saugoma to nepažįstamojo žvilgsnio gelmėje?

 

Kas gali žodžiais apsakyti išraišką, sužadinančią prisiminimus apie kadaise mylėtus žmones? kas gali iš anksto numatyti antakių suraukimą, šypseną ar užkritusią plaukų sruogą - skubų ir nepaneigiamą ženklą iš praeities? kas gali įvertinti asociacijų poveikį, kuris visuomet didžiausias meilės akimirkomis ir tada, kai prisimename mirtį?